Tuomet Reikjavike penktadienio vakarai buvo nesaugu vaikščioti, slampinėjo gaujos girtaujančių jaunuolių. Šiandien Islandija yra „švariausių“ paauglių Europoje viršūnėje. Jeigu 1998-aisiais 15-16 metų paauglių, kurie praėjusį mėnesį buvo išgėrę buvo 42 proc., tai 2016-aisiais šis rodiklis nukrito iki 5 proc. Atitinkamai tų, kurie vartojo kanapes nukrito nuo 17 proc. iki 7 proc. Kasdien rūkančių skaičius krito dramatiškai nuo 23 proc. iki 3 proc.
Būdas, kuriuo šiai nedideliai ir didžiulių ekonominių išteklių neturinčiai valstybei pavyko pasiekti tokių rezultatų yra vadinamas ir radikaliu, ir paremtu patirtimi, tačiau svarbiausia čia, kaip teigiama leidinyje „Mosaic Science“, yra sveikas protas.
Žmonės yra linkę bėgti nuo realybės
Vienas iš dabartinės Islandijos „blaivinimo“ programos architektų, JAV psichologas Harvey’us Milkmanas, pažymėjo, kad dar savo studijų metais atkreipė dėmesį į žmonių polinkį „bėgti nuo realybės“.
Mokslininkas, kartu su kolegomis ištyrė, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis vaikai pradeda svaigintis. Dar labiau juos domino tai, kodėl „paaugliškai išbandę neleistiną veiklą“ kai kurie vaikai „užsikabina“ ir toliau tęsia svaiginimąsi.
„Žmonės gali tapti priklausomi nuo gėrimų, automobilių, pinigų, sekso, kalorijų, kokaino – bet ko, – pasakojo leidiniui H. Milkmanas. – Mūsų priklausomybės elgesio idėja tapo mūsų prekės ženklu“.
Būtent tyrinėjant žmonių elgesio aplinkybes jam ir kilo idėja socialinę veiklą nukreipti į natūralius dirgiklius: jam tapo akivaizdu, kad žmonės siekia keisti savo sąmoningumo būklę – tačiau reikėjo tik suteikti jam galimybę tai daryti be šalutinio narkotinių medžiagų poveikio.
Galiojusios priemonės neveikė
1991-aisiais mokslininkas pirmą sykį atvyko į Islandiją papasakoti apie savo atliktus tyrimus ir pastebėjimus, kaip galima būtų paveikti neigiamas jaunimo alkoholio vartojimo tendencijas. Šia idėja susidomėjo Islandijos universiteto mokslininkė Inga Dora Sigfusdottir.
„Tuo metu galiojo ir veikė visos įmanomos prevencijos programos ir priemonės, – pasakojo ji leidiniui. – „Vaikai buvo perspėjami apie alkoholio ir narkotikų, bet, kaip Milkmanas jau nustatė JAV pavyzdžiu, šios programos neveikė. Mes norėjome surasti kitokį sprendimą“.
Tuometinis sostinės Reikjaviko meras taip pat buvo suinteresuotas naujovėmis, panašiai jautėsi ir tėvai, leidiniui pasakojo Inga Doros brolis ir kolega Jonas Sigfussonas. „Situacija buvo bloga, – pasakojo jis. – Tai buvo akivaizdu, kad kažkas turi būti daroma“.
Remiantis H. Milkmano tyrimais ir įžvalgomis, buvo sudarytas ir pristatytas nacionalinis planas, pavadinimu „Islandijos jaunimas“.
Pokyčiai griežti ir įpareigojantys
Pirmiausiai buvo pakeisti įstatymai. Tabako gaminių nebegalėjo įsigyti jaunesni nei 18 metų, o alkoholio – jaunesni nei 20 metų asmenys, tabako ir alkoholio reklama buvo visiškai uždrausta. Ryšiai tarp tėvų ir mokyklos buvo sutvirtinti per tėvų organizacijas, kurias įstatymiškai buvo numatytos įkurti kiekvienoje mokykloje. Jų veikloje dalyvauja mokyklų ir tėvų atstovai. Tėvams buvo išaiškinta apie „kiekybinio“ laiko, praleidžiamo kartu su vaikais, privalumus, lyginant su atsitiktiniu „kokybiniu“ laiku, kurio metu turėtų būti su vaikais kalbama apie jų gyvenimus, domėjimąsi su kuo jų vaikai draugauja. Taip pat tėvams buvo išaiškinta vaikų priežiūros vakarais namuose svarba.
Įstatymais taip pat buvo uždrausta 13-16 metų vaikams būti lauke po 22 valandos žiemą ir po vidurnakčio vasaros laiku. Šis įstatymas galioja iki šiol.
Įkurta nacionalinė organizacija „Namai ir mokykla“, po kurios globa atsidūrė tėvų asociacijos, ir kuri pristatė visiems tėvams privalomus įsipareigojimus. Priklausomai nuo vaikų amžiaus grupės, atskiros tėvų grupės gali pasirinkti, kas jiems yra aktualu. Pavyzdžiui, vaikų nuo 13 metų tėvai gali įsipareigoti remtis visomis rekomendacijomis, tokiomis kaip neleisti savo vaikų į vakarėlius pas nepažįstamus asmenis, nepirkti alkoholio nepilnamečiams, sekti kitų vaikų gerbūvio padėtį.
Šie susitarimai ne tik padėjo apmokyti tėvus, tačiau ir sustiprino jų autoritetą namuose, tvirtina „Namai ir mokykla“ direktorė Hrefna Sigurjonsdottir: „Tuomet tampa sunkiau vaikams naudotis senu kaip pasaulis pasiteisinimu: „Bet visi kiti tai juk gali!“
Tuo pat metu buvo padidintas valstybės finansavimas sporto, muzikos, menų, šokių ir kitiems užsiėmimams, suteikiantis vaikams alternatyvų kelią jaustis grupėje, ir jaustis gerai, vietoje to, kad vartotų alkoholį ir narkotikus, o vaikai iš mažiau uždirbančių šeimų sulaukė pagalbos, kad galėtų lygiaverčiai dalyvauti veikloje. Pavyzdžiui, Reikjavike, kur gyvena daugiau nei trečdalis šalies gyventojų, „Laisvalaikio kortelė“ suteikia kiekvienai šeimai 35 tūkst. kronų (apie 290 eurų) per metus vienam vaikui apmokėti poilsinę veiklą.
Tačiau svarbiausia, pasak programos autorių, yra tai, kad ir toliau buvo atliekami tyrimai. Kasmet mažne kiekvienas Islandijos vaikas užpildo klausimynus, o tai leidžia ekspertams turėti patikimus ir naujus duomenis.
1997-2012 metais 15-16 metų vaikų praleidžiamas su tėvais laikas savaitgaliais padvigubėjo – nuo 23 proc. iki 46 proc. – o dalis tų, kurie dalyvavo organizuoto sporto treniruotėse bent keturis kartus per savaitę išaugo nuo 24 proc. iki 42 proc. Tuo pat metu pastebimas ženklus rūkymo ir alkoholio vartojimo kritimas šioje amžiaus grupėje.
„Išaugo apsauginių faktorių kiekis, sumažintas rizikos faktorių skaičius, ir šių dalykų vartojimas krito – ir daug labiau Islandijoje, negu bet kurioje kitoje Europos šalyje“, – pasakojo leidiniui Alfgeiras Kristjanssonas, vienas iš žmonių, kurie dirbo su šia informacija, ir dabar savo patirtį perduodantis Vakarų Virdžinijos universitete JAV.
H. Milkmanas pripažįsta, kad jam daro įspūdį tai, kaip gerai veikia dabartinė sistema. Mokslininkas tvirtino, kad „Islandijos sistema“ galėtų būti panaudota ir kitose šalyse, ir tai nulemtų daug geresnę milijonų vaikų psichologinę ir fizinę būklę.
