Po Krymo „referendumo“ prasidėjo naujo laiko skaičiavimas. Ir Rusijai, ir aplinkiniam pasauliui. Tik patikslinkime, kad svarbiausia čia visai ne tai, jog Maskva bando susigrąžinti Krymą. Kremliuje nieko nejaudina „rusakalbių gyventojų“ teisės – nei Kryme, nei pietrytinėje Ukrainos dalyje.
Prestižo problema Maskvai taip pat – antraeilis klausimas. Tai kurgi esmė? O reikalas tas, kad Kremliuje, matyt, suvokė, jog išsisėmė vienvaldystės galimybės. Išgyvenusi Maidaną Ukraina Kremliui kartu tapo ir perspėjančiu veiksniu, rodančiu, kur link viskas krypsta, ir dingstimi pabandyti sustabdyti tai, kas neišvengiama. Ir štai mes turime Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
1. Rusija nuo šiol atsidūrė tarptautinėje izoliacijoje, kurios pasekmes mums visiems (ir visuomenei, ir elitui) dar teks pajusti. Esant dabartinei vadovybei Rusija jau niekada nebebus Vakarų pasaulio klubų narė. Tiesa, Rusija gali įkurti savo klubą, ir yra dvi pretendentės dalyvauti jame – Šiaurės Korėja ir Venesuela. Kinija ir Iranas tikriausiai laikysis nuošalyje nuo šios raupsuotųjų prieglaudos.
2. Rusijos valdžia pabandė sunaikinti Ukrainos Maidaną kaip alternatyvą autoritarizmui Rusijoje ir visoje posovietinėje erdvėje. Maidano, kaip Absoliutinio blogio, sunaikinimas tapo prevencine jos išgyvenimo strategija.
3. Nuo šiol Putino Rusija gali egzistuoti tik kaip militaristinė valstybė, nepermaldaujamai judanti link totalitarizmo su visomis jo grožybėmis.
4. Kremlius jau daugiau nebebijo karo kaip savo problemų sprendimo ir Vakarų civilizacijos šantažavimo priemonės.
5. Jau nebėra pagrindo tikėtis taikios autoritarizmo transformacijos – iš viršaus ir per elito susiskaldymą. Už Rusijos sugrąžinimą į praeitį ir už tai, kas tą sugrąžinimą lydės, yra atsakingas visas Rusijos valdantysis elitas.
