Daugeliui per Antrąjį pasaulinį karą nusiaubtų šalių jo pabaigos dienos – gegužės 8-oji ir 9-oji – atminimo ir susitaikymo metas, rašo JAV žurnalas „Time“. Būtent taip 2004-ųjų lapkritį jas pavadino Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Rusijai gegužės 9-oji – Pergalės diena, vienintelė visai šaliai reikšminga šventė, pati švenčiausia ir pati karčiausia data. Tačiau būtent šią šventę pačiu ciniškiausiu būdu savo tikslais naudoja šalies valdžia, rašo žurnalas.
Rusijai tai pati švenčiausia diena, nes pergalė prieš fašizmą buvo reikalinga Sovietų sąjungos tautų išlikimui ir daugelio kitų tautų, kurias nacistai priskyrė „žemesniajai rasei“, išgelbėjimui, rašo „Times“.
Tačiau tai ir pati karčiausia diena, nes sovietinės valdžios politika padėjo Hitleriui nuo pat pradžių įgyti pranašumą, užgrobti žemes, kurias atgauti pavyko tik po ketverių metų žūtbūtinių mūšių, nusinešusių 27 mln. Sovietų sąjungos piliečių gyvybes.
Pasak žurnalo, istorikai iki šiol ginčijasi, kodėl pirmieji karo mėnesiai virto tokiu košmaru sovietinei armijai ir kaip ji sugebėjo prisikelti, kad smogtų atsakomąjį smūgį. Atsakymas toks – kai vokiečiai įsiveržė į šalį, mažai kas norėjo kovoti už Stalino diktatūrą. Tačiau karo siaubas ir užgrobtose teritorijose nacistų vykdomi nusikaltimai privertė žmones duoti jiems atkirtį, kad išgyventų. Konfliktas virto Didžiuoju Tėvynės karu, ir Stalinas čia niekuo dėtas, rašo „Times“.
Ko gero dėl šios priežasties pirmuosius 20 metų po 1945-ųjų Sovietų sąjungos valdžia stengėsi nepabrėžti gegužės 9-osios metinių, kad nežadintų slogių prisiminimų. Tik 1965 m. šalyje Pergalės diena pirmą kartą buvo paskelbta nedarbo diena. Galbūt dėl to, kad Sovietų sąjunga, išskyrus pergalę prieš Hitlerį, mažai kuo beturėjo didžiuotis. Todėl oficialioji propaganda ėmėsi eksploatuoti vienašališkos Sovietų sąjungos pergalės prieš fašizmą temą. Kuo labiau blogėjo padėtis šalyje, tuo vaizdingesni buvo kiekvieną pavasarį TV ir kino teatrų ekranuose pasirodantys nauji filmai apie karą. Valstybė negailėjo jėgų pasakodama apie tai, kaip „hitlerininkų puolimo metu liaudis susitelkė aplink partiją, kad išgelbėtų pasaulį“. Šių žodžių prasmė, aišku, buvo tokia, kad žmonės privalo ir toliau telktis aplink komunistų partiją, kad kovotų su išorės priešų ir jų agentų šalyje kėslais.
Nestebina, kad dabar, kai Maskvos santykiai su Vakarais blogėja, o pačioje Rusijoje „varžtai veržiami vis stipriau“, lygiai taip pat elgiasi prezidentas Vladimiras Putinas. Opozicinės partijos uždraudžiamos, mitinguojančius žiauriai vaiko milicija, nevalstybinės organizacijos nutraukia veiklą, o valstybė jų lyderiams kelia baudžiamąsias bylas. Įbaugintos žiniasklaidos kontrolė darosi vis stipresnė. Ir vėl kaip prieš 42 metus Kremliaus propaganda tvirtina apie daugybę išorės priešų ir agentų šalies viduje, kurie grasina „motinėlėi Rusijai“, rašo „Times“.
Nesiliaujanti isterija dėl sovietinio paminklo Estijoje „išniekinimo“ (jis buvo perkeltas į karių kapines ir vėl atidengtas su visa karine ir valstybine pagarba) turėtų tapti perspėjimu Lenkijai, ketinančiai perkelti kelis šimtus komunistinių laikų memorialų, tarp jų ir sovietinių paminklų. Iš tiesų, vaduodami Lenkiją žuvo 640 tūkst. sovietinių kareivių, ir jų atminimą reikia gerbti amžinai, pastebi „Times“. Tačiau jie žuvo už Lenkijos laisvę dėl to, kad Stalinas ir Hitleris 1939 m. pasidalijo šios šalies teritoriją. Tikroji karo tragedija buvo ta, kad, pasak Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio, „sovietiniai kariai drąsiai įžengdavo į svetimas sostines, tačiau baimės apimti grįžo į savąją“. Jie sunaikino fašizmą, tačiau kartu atskleidė ir istorijos ironiją – jų didvyriškumas ginant Tėvynę padėjo įsitvirtinti kitai žiauriai tironijai. Išlaisvinę Rytų Europos šalis jie pradėjo naują jų okupaciją.
Užuot prisiminęs ir susitaikęs, Putino režimas gegužės 9-osios šventę naudoja kurstydamas Rusijoje savo pradėtą nacionalistinę isteriją. Taip ruošiamasi gruodį įvyksiantiems rinkimams į parlamentą ir kitų metų kovą numatytiems prezidento rinkimams. Kaip ir sovietiniais laikais, nėra jokios išorės priešų „gausybės“, tačiau reikia priversti žmones patikėti, kad arkliai brastoje nekeičiami ir Putinas privalo pasilikti arba atverti kelią kažkam, kuris bus dar žiauresnis už jį. Stipriajai rankai, pajėgsiančiai išsaugoti vieningą šalį, kuri reikalinga liaudžiai, kad pasiektų pergalę kovoje su „išorės priešais“, rašo „Times“.
