Ketinimai 2013-uosius skelbti 1863-ųjų sukilimo pagerbimo metais Biržuose neliko be atgarsio.
Tai, kad Valentinas Dagys, užbėgdamas įvykiams į priekį, šia tema išleido istorinį romaną, dar nereiškia, kad jau viskas padaryta.
Todėl dar žiemą Biržų literatų klubo „Versmė" valdyba posėdžio metu nusprendė gegužės pradžioje, sukilėlių mūšių su carine kariuomene Biržų krašte dienomis, surengti išvyką į vietovę, susijusią su sukilimu bei jo dalyviais. Pasirinkti Semeniškiai.
Gegužės 7-osios popietę keliolika literatų patraukė į Semeniškius, kurie garsūs ne tik kaip poetų Adolfo ir Jono Mekų gimtinė. Sentimentų Semeniškių kapinėms bei jų aplinkai turi ir Rovėjos bendruomenės nariai, geranoriškai priėmę biržiečius. O literatams šios vietos patrauklios tuo, kad netolimuose Žardiniuose sukilimo metu gyveno, sukilėliams talkino pirmasis žinomas Biržų krašto liaudies rašytojas J. Skeberdis, be pėdsako dingęs slopstant sukilimui. Yra argumentų, kad senosiose Semeniškių kapinėse, greta giminaičių, palaidotas legendinis poetas, sukilimo dalyvis, katorgininkas Edvardas Jokūbas Daukša.
Jų atminimui uždegant žvakes ir prasidėjo renginys, kurį pratęsė iš miškelio išėjęs kraujuojančia galva, menka muškietėle ginkluotas... Zigmas Sierakauskas - Doliega, išsakęs savo monologą (šį vaidmenį atliko Parovėjos kultūros namų darbuotojas Eugenijus Mikalajūnas).
Prie „rovėjiečių kūrenamo sukilėlių laužo, simbolinio aukuro, apie tėvo ir sūnaus Daukšų įnašą į lietuvių kultūrą, raštiją kalbėjo A. Butkevičius. Buvo skaitoma E. Daukšos ir dabartinių biržiečių literatų kūryba.
Manant, kad sukilėliai maitinosi maistu iš žirnių, rovėjietės renginio dalyviams paruošė žirnių košės su spirgais. Joms talkino Seimo narys V. Valkiūnas, prie laužo atnešęs lauknešėlį.
Pastarasis, kartu su padėjėja D. Martinkėniene išbuvęs visą popietę, buvo perspėtas, kad tuo neatsipirks. Svajojant Biržų rajoną turėti kaip patrauklų turistams reikia Semeniškius populiarinti ne tik kaip Mekų gimtinę, sukilėlių - literatų J. Skeberdžio, E. Daukšos palaidojimo ar dingimo vietą. Juk žinoma, kad nuo seno Semeniškių kapinėse laidojami Čigų kaimo gyventojai. Čigai, kaip teigia Yčai, yra jų giminės lizdas. Vadinasi, čia buvo laidojami žymiųjų Šimpeliškių Yčų - valstybės, visuomenės veikėjų - protėviai. Greta senųjų Semeniškių kapinių Papilio link - pušynu apauganti Pakapynė. Antrapus Rovėjos - Strošiai. Tai reikšmingos Parovėjos seniūnijos vietos, Pakapynėje - Mykolo Plepio, Strošiai - Adomo ir Jono Plepių gimtinės. Jų darbai ir likimai žinomi Amerikoje, bet aplaidžiai nepaminimi gimtajame krašte. Semeniškių kraštą garsina ir jaunesnioji karta. Šio krašto žymiems žmonėms garsinti reikia paramos.
Nutarta, kad kaimo bendruomenė ir rajono literatų atstovai bendromis jėgomis sieks, jog minint 150-ies metų 1863-ųjų sukilimo sukaktį būtini ryškesni darbai - paminkliniai statiniai ir kt.
Manantiems, kad per plačiai užsimota, turiu priminti, kad 1993 m. vasarą dalyvavau Žaliojoje girioje paminklo 1863 m. E. LIUTKEVIČIAUS SUKILĖLIAMS ATMINTI atidengimo iškilmėse. Jis pastatytas Panevėžio rajono kraštotyrininkų iniciatyva. Kas panevėžiečiams E. Liutkevičius? Gimęs Lapiškiuose, Biržų rajone, žuvęs prie Darsiškių, Kupiškio rajone, palaidotas Panevėžyje. Bet jiems pakako to, kad E. Liutkevičiaus būrys veikė jų rajono girioje. Jonas Matulis sukūrė 5 m aukščio bareljefinį paminklą sukilėliui su dalgiu ir grandinėmis.
Taigi panevėžiečiai nuo 1993 m. turi objektą, prie kurio veda svečius, patys renkasi paminėti 1863-ųjų sukilimo. O kas padaryta ar bent ruošiamasi padaryti iki 2013-ųjų E. Liutkevičiaus gimtinėje, kol kas negirdėti.
Jonas Dagilis
