Rugpjūtį Vilnius patvirtino Taivano prašymą įsteigti šalyje „Taivano“ atstovybę. Šis pavadinimas įžeidė Pekiną, kuris tvirtina, kad sala yra Kinijos dalis ir nori, kad vietoj jo būtų vartojamas „Taipėjus“.
Ginčas greitai įsismarkavo. Nors Vilnius pabrėžė, kad šis žingsnis nereiškia mesto iššūkio Pekino „vienos Kinijos“ politikai, šis sprendimas – pirmasis tokio pobūdžio sprendimas Europoje – daugelio buvo vertinamas kaip potencialus pirmas žingsnis link Taivano pripažinimo atskira šalimi.
Kinija atšaukė savo ambasadorių – tai diplomatinė protesto forma, kurios ji nenaudojo daugelį metų, ir primygtinai reikalavo, kad Lietuva atšauktų savo pasiuntinį iš Pekino. Sustabdytos krovininių traukinių paslaugos, jungiančios Vilnių pagal Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyvą. Taip pat nutrauktas naujų licencijų, kurių prašė Lietuvos maisto eksportuotojai, išdavimas. Pradiniai lūkesčiai, kad Lietuva gali tapti svarbia vieta Europos Sąjungoje Kinijos „fintech“ investuotojams, išsisklaidė.
„Yra toks kiniškas posakis: Nužudyti viščiuką, kad išgąsdintum beždžionę. Pekinas siunčia žinutę, kad tos šalys, kurios seks Lietuvos pavyzdžiu, sulauks pasekmių. Dabar tai išbandoma mažesnės valstybės kontekste“, – teigė anonimu norėjęs išlikti diplomatas.
Pekinas dabar stebi, ar beždžionė – Europos Sąjunga – pasirinks vištos ar jos skerdėjo pusę.
Į darbotvarkę
JAV jau parėmė Vilnių. Praėjusį mėnesį valstybės sekretorius Antony Blinkenas išreiškė „geležinę JAV paramą Lietuvai, susidūrus su Kinijos Liaudies Respublikos prievarta“, po susitikimo Vašingtone su savo kolega iš Lietuvos.
ES iki šiol viską vertino dviprasmiškai. Neseniai vykusiame strateginiame dialoge su Kinijos užsienio reikalų ministru Wang Yi, ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis gynė Lietuvą, bet taip pat stengėsi įtikinti Pekiną, kad ES nekvestionuoja jos „vienos Kinijos“ politikos.
„ES ir jos valstybės narės yra suinteresuotos plėtoti bendradarbiavimą su Taivanu, panašiai mąstančiu ir svarbiu regiono ekonominiu partneriu, be valstybingumo pripažinimo“, – sakė jis Wangui.
Antradienį, ES lyderių vakarienės metu buvo aptarti ES ir Kinijos santykiai. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda paragino savo kolegas siųsti „vienybės“ žinią Kinijos akivaizdoje. Vakarienė baigėsi tuo, ką J. Borrellis pavadino „labai įdomiomis diskusijomis“.
„Iš vienos pusės, tarp Kinijos ir JAV yra didelis bipoliškumas, o iš kitos pusės – veikėjų daugiapoliškumas, – sakė jis. – Ir europiečiai turi veikti. Europiečiai turi sukurti bendrą strateginę kultūrą, kad galėtų dalytis iššūkiais, su kuriais jie susiduria.“
Kol ES „strateginis kompasas“ dar tik kuriamas, aišku viena – priešindamasi Pekinui Lietuva (turinti 2,8 mln. gyventojų) Taivano ir santykių su Kinija temą iškėlė į ES darbotvarkę. To metų metus vengė lyderiai Pekine ir daugelis Europos sostinių.
Ir bent jau kol kas atrodo, kad Vilnius nežada pasitraukti.
Lietuva tvirtina neketinanti supykdyti Pekino, o keli aukšto lygio Lietuvos pareigūnai pareiškė, kad norėtų nebekurstyti nesutarimų, tačiau panašu, kad atsitraukti šalis neplanuoja. Priešingai, Taivano vyriausybės vadovaujama prekybos delegacija netrukus atvyksta į Lietuvą, taip pat į Čekiją ir Slovakiją.
„Kaip baigsis šis nesutarimas, priklauso nuo abiejų pusių. Esame pasirengę pasikalbėti, bet nebūtume pasirengę persvarstyti <...> savo sprendimo, – portalui „Politico“ sakė G. Nausėda. – Europos Sąjungoje yra daug [Taivano] įsteigtų atstovybių per pastaruosius 20, 25 metus. Ir Lietuva šiuo atžvilgiu nieko ypatingo nepadarė.“
Nėra ko prarasti
Lietuva nėra pirmoji ES šalis, įsivėlusi į diplomatinį kivirčą su Pekinu, tačiau situacija neįprasta tuo, kad šalis turi mažai ką prarasti.
Tokios šalys kaip Prancūzija ir Vokietija turi reikšmingų verslo ryšių su Kinija, todėl jų lyderiams sunku užimti kritišką poziciją, net ir tokiais klausimais, kaip įtarimai dėl genocido ir priverstinio darbo Kinijos tolimame Sindziango regione. Kitos vyriausybės, pavyzdžiui, Graikijos ar Vengrijos, priklauso nuo Kinijos investicijų.
Kai 2013 metais Ispanijos teismas skyrė tarptautinius arešto orderius penkiems į pensiją išėjusiems aukščiausiems komunistams pareigūnams dėl nusikaltimų žmoniškumui Tibete, Madridas, suprasdamas, kad daug vyriausybės obligacijų yra Kinijos rankose, greitai neutralizavo. Visai neseniai Švedija nesiryžo perkelti nesutarimų dėl žmogaus teisių į ES lygmenį, kai švedų ir kinų knygų pardavėjas Gui Minhai, paskelbęs komunistų partiją (ir asmeniškai Kinijos prezidentą Xi Jinpingą) kritikuojančius pavadinimus, buvo įkalintas 10 metų.
Priešingai, Lietuva turi mažai verslo ryšių su Kinija. „Ar galėtumėte patikėti, kad Kinijoje investavome 10 kartų daugiau nei Kinija Lietuvoje?“, – sakė anonimu norėjęs išlikti pareigūnas Vilniuje. Turėjome tik „trijų milijonų eurų vertės Kinijos investicijų – taip šioje šalyje, tik trys milijonai iš Kinijos. Mūsų įmonės Kinijoje investavo beveik 40 milijonų eurų“, sakė jis ir pridūrė: „Didžioji Kinija yra maža“.
Kaip pavyzdį galima paminėti Klaipėdos giliavandenį uostą, esantį 300 km į vakarus nuo sostinės Vilniaus, kur Lietuva dėl saugumo problemų stabdo valstybinės Kinijos prekybininkų grupės investicijas. „Kinija buvo suinteresuota daugiau investuoti į mūsų infrastruktūrą ir kitus sektorius, kurie yra jautrūs nacionaliniam saugumui, – sakė G. Nausėda. – Tačiau mes turime nacionalinę tokių strateginių investicijų patikrinimo sistemą.“
Kalbėdamas su „Baltic Times“ prieš pat jo atšaukimą Kinijos ambasadorius Vilniuje Shen Zhifei atmetė šį teiginį ir sukritikavo Lietuvą, sakydamas, kad ji neturi vizijos.
„Prekybą lemia ne tik šalies dydis. Net ir tokia maža šalis kaip Lietuva gali tapti tokiais dideliais žaidėjais kaip Singapūras ir Nyderlandai, – sakė jis, rašoma Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje. – Lietuva vis dar turi pateikti draugišką ir atsakingą įvaizdį Kinijos vartotojams.“
Laisvė kritikuoti
Lietuva – šalis, kurios identitetas po Šaltojo karo sukosi aplink kovą su komunizmu ir autoritarizmu – retai kada vengia pasinaudoti savo laisve kritikuoti.
Nepriklausomybės judėjimo lyderio Vytauto Landsbergio santykiai su Pekinu buvo šalti. 2000-aisiais apsilankęs Didžiojoje liaudies menėje (Great Hall of the People), tuometinis Lietuvos parlamento atstovas V. Landsbergis pradėjo šiurkštoką pokalbį apie Tibetą ir žmogaus teises.
Li Pengas, buvęs Kinijos premjeras ir tuometinio Nacionalinio liaudies kongreso nuolatinio komiteto pirmininkas, nebuvo patenkintas. „Li Pengas nesuvalgė savo deserto ir išėjo, – sakė vakarienėje dalyvavęs asmuo, norėjęs išlikti anonimu. – Visi taip pat turėjo atsistoti ir išeiti.“
Po kelių mėnesių Li Pengas nutraukė planuojamą dviejų dienų vizitą Lietuvoje netrukus po to, kai sužinojo, kad Lietuvos parlamentas rengia tarptautinį susitikimą dėl komunizmo nusikaltimų. Kinijos delegacija išvyko tik po kelių valandų, oro uoste susitikusi su pareigūnais, įskaitant V. Landsbergį.
Po 20 metų Lietuvos vyriausybė, kurios užsienio reikalų ministras yra V. Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis, parodė panašų Kinijos spaudimo nepaisymą.
Praėjus vos pusmečiui po tapimo užsienio reikalų ministru, jaunesnysis Landsbergis interviu su „Politico“ pareiškė, kad Lietuva trauksis iš Kinijos „17+1“ diplomatinės platformos su Vidurio ir Rytų Europa.
Šalis taip pat padovanojo Taivanui vakcinų nuo COVID-19, pasiūlė humanitarines vizas Honkongo gyventojams ir paskelbė ataskaitą, kurioje išreiškė susirūpinimą dėl Kinijoje pagamintų „Xiaomi“ telefonų.
„Kinija, valdoma Xi Jinpingo, virsta revanšistine, agresyvia – net autoritarinė nebėra tinkamas būdvardis“, – „Politico“ sakė Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas.
Pasak jo, atėjo laikas ES pereiti nuo gynybinės prekybos politikos prieš Kiniją. „Wandel durch Handel, vokiška formulė, kuria siekiama pokyčių per prekybą, neveikia, – pridūrė jis. – Prasideda era, kurioje pirmenybę teikiame mūsų geopolitiniams svarstymams, ekonominis įsiskverbimas gali tapti atsakomybe arba kažkuo, kas gali būti išnaudojama, panaudojama ar net ginkluojama“.
Ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė, liberalų Laisvės partijos vadovė, ypač nori plėtoti ryšius su Taivanu. Praėjusį mėnesį lankydamasi Vašingtone ji susitiko su Taivano ambasadore Hsiao Bi-khim, artima prezidento Tsai Ing-wen patikėtine. A. Armonaitė turės paskirti kitą šalies pasiuntinį Taivane, nes tai nebus diplomatinis postas – kas, Pekino atžvilgiu, yra švelnesnis sprendimas nei ES ar JK susitarimas, pagal kurį jų pagrindiniai pasiuntiniai Taipėjuje iš tikrųjų yra diplomatai.
Tuo tarpu Lietuvos prezidentas G. Nausėda ir toliau spaudžia savo kolegas ES prisijungti prie jo ir pristatyti bendrą frontą, palankų Pekinui. Jis ne kartą pasiūlė surengti „27+1“ susitikimą su Xi – tai idėja, kurią kažkada palaikė Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš tai, kai tam sutrukdė koronaviruso pandemija ir pablogėjo ES ir Kinijos santykiai dėl žmogaus teisių sankcijų. G. Nausėdai, nors ir visiškai normalu, kad kiekvienas lyderis turi dvišalius santykius su Kinija, svarbu prisiminti bendrą ES geopolitinę galią.
