Tam tikrą akimirką baimės jausmas visiškai apėmė saugumo komiteto pareigūnus. Kai kadaise imperija buvusi Sovietų Sąjunga artėjo prie žlugimo, Lubiankos kabinetuose įsivyravo pasimetimas. Kas bus su jais, jeigu sovietų imperija iš tiesų grius?
KGB tarnautojai, iki tol buvę valstybės stuburu, dešimtmečius buvo partijos „kardu ir skydu“. Jie vadino savo „čekistais“ (nuo ČK (rus. ЧК) abreviatūros, reiškusios 1917 metais sukurtą legendinio Felikso Dzeržinskio Ypatingąją komisiją (rus. Чрезвычайная комиссия)). 1991 metų pavasarį jų ateitis buvo neapibrėžta, nes Sovietų Sąjungos konstrukcijoje rasdavosi vis daugiau įskilimų.
Maskvoje susikūrė du valdžios centrai – Kremliuje buvo Michailas Gorbačiovas, komunistų partijos generalinis sekretorius. Prieš jį stojo Borisas Jelcinas, 1990 metų gegužę išrinktas didžiausios sovietų respublikos, Rusijos Federacijos, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Jis bazavosi Baltuosiuose rūmuose.
KGB pavojuje
KGB kariuomenės likimas vis dar buvo M. Gorbačiovo rankose. Tačiau jo valdžiai kilo vis didesnis pavojus dėl augančio prekių deficito ir pareigūnų bejėgiškumo. B. Jelcino populiarumas, priešingai, augo, nors jis dešimtmečiais buvo partinis funkcionierius. Tačiau jis pradėjo kovoti su partiniu aparatu ir perėjo, tebūnie tik būdamas 60-ties, į demokratų pusę.
Tai buvo sunkūs laikai 480 000 KGB tarnautojų, todėl kad ir pačioje tarnyboje Komunistų partija buvo diskredituota. Vyko tai dėl funkcionierių nekompetencijos.
Išrinkus B. Jelciną Rusijos Federacijos prezidentu ir susikūrus naujoms partijoms, daugelis KGB tarnautojų jau suvokė, kad Komunistų partijos dienos valdžioje suskaičiuotos. Šioje gniuždančioje situacijoje vyriausieji KGB strategai priėmė sprendimą – nulemti ateinančias permainas.
Sutartis su pasekmėmis
Jų idėja buvo paprasta ir efektyvi. Rusijos Federacija, vadovaujama B. Jelcino, iš pradžių buvusi valstybe valstybėje, turėjo gauti savo valstybinio saugumo tarnybą, sukurtą iš patikrintų KGB pareigūnų. Žvelgiant iš specialiųjų tarnybų pusės, reikėjo neleisti, kad „demokratinė gatvė“ (taip KGB vadino protesto judėjimą, nukreiptą prieš Komunistų partiją) suteiktų B. Jelcinui asmeninę saugumo tarnybą. Blogiausias scenarijus seniesiems kadrams būtų naujos specialiosios tarnybos atsiradimas Vakarų specialistų pagrindu.
Valstybinio saugumo sistemos „Rytų-Vokietijos kelias“ grėsė nuotykiais ne tik KGB, bet ir M. Gorbačiovui, ir tam pačiam B. Jelcinui. Tad M. Gorbačiovas, N. Jelcinas ir KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas 1991 metų gegužės 5 dieną pasirašė susitarimą, iki šių dienų turintį sunkių pasekmių. Rusijos Federacija gavo savo atskirą saugumo tarnybą, sukurtą iš KGB tarnautojų. Ši tarnyba tapo pavaldi ne sovietiniam KGB, o B. Jelcinui.
Apie šį saugumo tarnybos vystymosi kelią posovietiniu laikotarpiu savo knygoje pasakoja viena iš pagrindinių to laikotarpių figūrų, generolas-leitenantas Andrejus Pržezdomskis. Tuo metu jis buvo 40 metų majoras ir Rusijos KGB, pavaldžios B. Jelcinui, pirmininko padėjėjas. Šiandien jis FSB direktoriaus padėjėjas, tai yra užima tokias pačias pareigas.
Senų kadrų gelbėjimas
A. Pržezdomskis savo knygoje rašo, kad B. Jelcino kova prieš partinę biurokratiją tuo metu imponavo daugeliui progresyvių čekistų. Kruvinų stalinistinio režimo darbų demaskavimas šokiravo netgi kai kuriuose KGB darbuotojus.
Tarnyboje pas B. Jelciną čekistai, kaip ir anksčiau, veikė siekiant demokratijos ir teisinio valstybingumo. Dažniausiai tuo patikėti būdavo sudėtinga. Tačiau seni funkcionieriai bent jau suvokė, kad sekimais ir kitaip mąstančių suėmimais neįmanoma stabilizuoti šiuolaikinės valstybės.
1991 metų vasarą be didelio dėmesio pritraukimo buvo iš senos į naują vietą perkeltas saugumo centras. Visi KGB padaliniai Rusijos Federacijoje dabar buvo pavaldūs B. Jelcino saugumo tarnybai. Centralizuota sovietų valstybė politine prasme buvo kastruota. Tačiau KGB stuburas sugebėjo išgyventi ir gauti bilietą į ateitį.
Ant pilietinio karo ribos
Jau greitai čekistai susilaukė pirmo sunkaus išbandymo. Rugpjūčio 19 dieną sovietinių funkcionierių grupė organizavo pučą prieš M. Gorbačiovą, tuo metu poilsiavusį Kryme, prie Juodosios jūros. Tarp sukilėlių buvo ir buvęs sovietinio KGB vadas V. Kriučkovas.
V. Kriučkovo nurodymų palaikyti suokalbininku niekas iš KGB nepaisė. Rusijos KGB išsiuntė telegramą į visus padalinius. Ypatingajam komitetui buvo pateikti kaltinimai organizuojant konstitucijai prieštaraujantį perversmą. B. Jelcinui pavaldi saugumo tarnyba davė nurodymą visiems KGB pareigūnams nepalaikyti perversmo.
Šalis buvo ant pilietinio karo ribos. Sukilėliai nukreipė šimtus tankų į Maskvą. Demonstrantai bandė sustabdyti tankus miesto centre, trys jauni žmonės žuvo. A. Pržezdomskis buvo tų kruvinų įvykių liudytojas. Tai, ką jis matė, jis pavadino „gėda ir savo šalies garbės pažeminimu“.
Įmantri agitacija
Be įtūžio ir pasipiktinimo, tankai jokių emocijų nesukėlė. Vis dar turintis valdžią KGB buvo tarsi paralyžiuotas. Pučas buvo sustabdytas po trijų dienų. Šie diletantiški veiksmai tik pagreitino valdžios perdavimą B. Jelcinui. Gruodį Sovietų Sąjunga žlugo. Tūkstančiai demonstrantų 1991 metų rugpjūtį apsupo KGB pastatą ir demontavo paminklą F. Dzeržinskiui. KGB vadas V. Kriučkovas netrukus buvo suimtas. Tačiau, skirtingai nuo jo, KGB stuburas šį laikotarpį atsilaikė.
Sovietinio KGB likučiai buvo greitai reorganizuoti. Artimiausiais metais tarnyba ne kartą buvo pervadinta, bet niekas nebuvo paleista. Kontora save išgelbėjo ir dėl nuolaidų teisių gynėjams.
A. Pržezdomskis suteikė Jelenai Boner, Nobelio taikos premijos ir žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo našlei, prieigą prie slaptų dokumentų. Jis kalbėjo su ja apie jos tėvą, kuris buvo nužudytas KGB Stalino laikais. Pareigūnas pradėjo suvokti, kad žmonės, kuriuos terorizuodavo saugumo tarnyba arba kurie prarado artimuosius, švelniai tariant, negalės teigiamai žiūrėti į specialiųjų tarnybų veiklą.
Atviri trumpam
Galbūt dėl to archyvų atidarymas J. Boner buvo tik epizodiškas. Kiti, jeigu ne visi dokumentai iš KGB praeities, netrukus vėl buvo uždaryti. Nenuspėjamų įvykių virtinėje, kaip rašė A. Pržezdomskis apie krizinius 1991 metus, KGB pareigūnams truko patikimo kapitono.
Netrukus jis turėjo perimti laivo valdymą iš B. Jelcino. Praėjus 8 metams po SSRS griūties, buvęs KGB pareigūnas, Vladimiras Putinas, tapo Rusijos Federacijos prezidentu. V. Putinas, būdamas tarnyboje Drezdene, tapo žeminančio „Stasi“ sutriuškinimo VDR liudytoju.
V. Putino Rusija kasmet gruodžio 20 dieną iškilmingai pažymi KGB įkūrimo dieną. Nepraeina šios iškilmės ir be šventinio pasveikinimo seniems bičiuliams.
