Pasaulio finansų krizė jau siekia dugną, tačiau politinis susierzinimas auga. Taip yra todėl, kad, atrodo, žemiausias krizės taškas leidžia vykdyti didžiulius pokyčius, tačiau ši galimybė gali būti iššvaistyta.
Praėjusiais metais JAV Prezidento Barako Obamos štabo viršininkas Rahmas Emanuelis pastebėjo, kad gera krizė niekuomet neturi būti iššvaistyta. Katastrofa yra galimybė atrasti naujus pasaulio tobulinimo būdus. Ir taip pat – galimybė atrasti būdus, kaip išvengti panašių krizių. Krizės metais žmonės nemažai mąsto, tačiau kartais mąstoma per daug, nes prieinami priešingi atsakymai.
Tiesą sakant, būtent daugybė pateikiamų diagnozių bei problemų sprendimo būdų daro krizę tokia svarbia. Politinės aistros, kylančios dėl interpretacijų susidūrimo, dažnai paverčia krizę visai neišsprendžiama. Būtent tokie politiniai konfliktai pavertė 1930-ųjų Didžiąją depresiją tokiu destruktyviu įvykiu.
Atsakymai, kaip spręsti krizę, šiandien patenka į dvi pagrindines kategorijas. Pirmieji yra orientuoti į institucinį pertvarkymą, kuris pašalintų neefektyvumą, o tai leistų ekonomikai veikti sklandžiai bei efektyviai. Antrieji, radikalesni, siekia pakeisti ne ekonomiką, bet žmonių gyvenimo būdą.
Joks institucinis krizės sprendimas nėra neutralus savo įtaka santykinėms pajamoms. Pajamos ir turtas dažniausiai tampa tokių politinių debatų centru. Finansinė parama įneša kontroversijos pirmiausiai dėl to, kad ji teikiama vieniems, o ne kitiems. Automobilių gamintojų gelbėjimas yra palaikomas darbuotojų ir tiekėjų. Tačiau finansinė našta tenka visiems, net ir įmonėms, kurios krizės metu nėra gelbstimos – dažniausiai dėl to, kad dirba efektyviau ir tokiu atveju atsiduria žemiau konkurencinėje dvikovoje.
Panašu, kad tokie įmonių gelbėjimai pasitarnauja didelėms kompanijoms su blogais vadybininkais. Smulkusis verslas visuomet skųsis, kad jis neturi priemonių pritraukti finansavimo iš vyriausybių.
Monetarinio stimuliavimo šalininkai dažnai tikina, kad šis būdas yra priimtinesnis dėl savo neutralių paskirstymo efektų bei to, kad tokio stimuliavimo nauda paplinta plačiau. Tačiau monetarinis stimuliavimas dažnai yra toks pats selektyvus, kaip ir finansinė parama tam tikroms įmonėms.
Žymus monetarinės ekonomikos specialistas Miltonas Friedmanas teigė, kad centrinis bankas su defliacija gali tvarkytis mėtydamas pinigus iš sraigtasparnio. Tačiau realiame pasaulyje ne kiekvienas atsidurs po sraigtasparniu šiam mėtant pinigus. Iš tiesų pilotas greičiausiai sukinėsis virš draugų bei giminių. Net ir tuo atveju, jei pilotas visiškai nekorumpuotas, minia po sraigtasparniu vis tiek manys, kad yra koks nors užslėptas pinigų nusukimo planas.
Šiandienos kreditų stygiuje, kaip ir Didžiosios depresijos metu, centriniai bankai skolina su beveik nulinėmis palūkanomis. Indėlininkai iš savo indėlių beveik nieko neuždirba. Ir tuomet, kai verslas bei vartotojai nori pasiskolinti, suprantama, kad tai padaryti yra labai sunku, jei ne neįmanoma. Skolintojai (t.y. bankai) yra įtarūs, susirūpinę ir reikalauja priemokų dėl didelės rizikos.
Praktiškai tik bankai turi galimybę skolintis pigiau, taigi jie gali manipuliuoti skolindamiesi pigiau ir skolindami brangiau. Būtent todėl bankai krizės metu kraunasi pelną. Tačiau šis kontrastas tarp bankų pelningumo ir visų likusiųjų problemų dažnai visą politinių diskusijų karštį nukreipia į centrinius bankus, kurie turi aiškintis, kodėl tik jų „draugai“ – kiti bankai – stovi po sraigtasparniu, metančiu pinigus.
Frustracija veda prie dar radikalesnių sprendimų. Kai kurie bando keisti bendruosius žmonių polinkius bei modifikuoti žmonių elgesį, stengdamiesi padaryti žmones geresnius. Krizės laikais klesti utopinės idėjos apie žmogaus laimės garantavimą, ir šios idėjos dažnai bando pretenduoti į moksliškumą.
Pavyzdžiui, prieš finansinę krizę ekonomistai jungėsi su psichologais, siekdami įvertinti žmogaus polinkius. Kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad yra ryšys tarp dopamino, priklausomybės ir godaus elgesio.
Kadangi, pagal bendrąją nuomonę, problemos, atsirandančios finansiniame sektoriuje, yra žmogaus godumo rezultatas, kai kurie vokiečiai pasiūlė, kad žmonės, turintys aukštą dopamino lygį, neturėtų patekti į finansinių institucijų vadovų vietas.
Tačiau tokios, iš pirmo žvilgsnio patraukios strategijos siekiant žmogaus gerinimo, tampa išskiriančiomis kai kuriuos žmones. Jei būtų įgyvendintas vokiečių pasiūlymas, kartu su priimančiais netinkamus sprendimus būtų atskirti ir žmonės, linkę sveikai rizikuoti.
Tiek instituciniai, tiek žmogaus elgesio keitimo atsakai į krizę yra problemiški. Techninių sprendimų paieška veda į politinę poliarizaciją ir gali įvaryti į beviltišką padėtį. O gilių žmogiško elgesio, sukeliančio krizes, šaknų paieška veda į siekį keisti žmogaus prigimtį. O tai yra bergždžia ir pavojinga.
Harold James
