Praeitoje dalyje papasakojau apie daugelio Anglijos lietuvių patirtą „malonų“ karjeros etapą – reklaminių skrajučių platinimą po namus. Dirbdamas šį ekstremalių nuotykių kupiną darbą, dar sugebėjau įgyti dažytojo profesiją bei iš arčiau susipažinti su mums, lietuviams, visiškai svetimos kultūros atstovu.
Mano darbo partneris – albanas. Kas toliau?
Visi, pagyvenę Didžiojoje Britanijoje, žino, kad skirtingų imigrantų grupių atstovai nelabai gerai žiūri vieni į kitus. Lietuviai – ne išimtis. Mes nemėgstame ne tik kitų imigrantų, bet dažnai per dantį patraukiame ir pačius britus. Žodžiu, visi blogi, tik mes patys gudriausi ir darbščiausi. Iš europiečių daugeliui lietuvių patys blogiausi yra rumunai ir albanai. Nesiimsiu vertinti, kiek pagrįstas toks požiūris, bet apie albanus Londone tikrai sklando įvairiausi gandai.
Kodėl aš čia pradėjau rašyti apie tuos albanus? Vieną dieną, platinant reklaminius lapelius, sulaukiau skambučio iš Londone jau kurį laiką gyvenusio draugo (eilinė pažintis, užsimezgusi kažkada studijų metais prie bokalo alaus). Bičiulis pasiūlė retkarčiais padirbėti dažytoju statybose. Aš, be abejo, sutikau, nors niekada nebuvau to daręs. Po pokalbio pradėjau galvoti, kokių įrankių ar aprangos man reikės šiam darbui. Aišku, daugelio dalykų, susijusių su naujuoju darbu, nenumačiau, bet didžiausias siurprizas buvo, kai sužinojau, jog mano partneris šiame darbe bus… albanas.
Prisipažinsiu, truputi pergyvenau dėl savo naujojo kolegos. Kaip minėjau, apie albanus Anglijoje galima prisiklausyti įvairiausių istorijų. Ši tautybė dažnai minima kalbant apie narkotikų platinimą, prostituciją, kraujo kerštą ir panašius dalykus. Žodžiu, susitarėme su juo susitikti prie „Euston“ traukinių stoties, Šiaurės Londone, nes šalia buvo pastatas, kuriame mes turėjome dirbti. Net nustebau – atėjo visiškai padorios išvaizdos ramus vaikinas, nešinas popieriniu kavos puodeliu. Pasisveikinome, persimetėme keliomis mandagumo frazėmis. Žiūriu, kad viskas gerai su tuo albanu – angliškai šneka puikiai, elgiasi normaliai, draugiškas. Taip prasidėjo kelis mėnesius trukęs mūsų bendravimas, kuris net peraugo į draugystę.
Svetimų kraštų istorija ir aukščio baimė
Mūsų darbas nebūdavo ypatingai sunkus fiziškai, bet, kai reikėdavo, abu negailėdavome jėgų. Nežinau, gal dėl bendro atsakingo požiūrio į darbą, pradėjome vienas kitą gerbti. Naujasis mano pažįstamas pareigose buvo viršesnis už mane, bet tikrai nesistengė demonstruoti savo galių. Jam, kaip ir man, buvo įdomu bendrauti su visiškai nepažįstamos valstybės atstovu, tad darbe dažnai pasakodavome vienas kitam savo šalies papročius, istoriją. Iš jo sužinojau, kad Lietuva buvo išmesta iš Sovietų Sąjungos be teisės sugrįžti. Į mano argumentus, jog esu diplomuotas istorikas ir tikrai gerai žinau to meto įvykius, jis atsakydavo šypsena ir nukreipdavo kalbą kita linkme. Ta linkmė dažniausiai būdavo jo meilės romanas su pagyvenusia apkūnoka brite.
Vienas linksmesnių nuotykių dažant man nutiko ankstyvą šeštadienio rytą Holborne, Londono centre. Išvakarėse paskambino mano partneris albanas ir pasiūlė „chaltūrą“. Jis nuolat man siūlydavo padirbėti savaitgaliais, nes per išeigines geriau moka. Dar jis sakydavo, kad pasitiki manimi ir todėl skambina būtent man. Nežinau, kiek jo žodžiuose būdavo teisybės, bet visa tai skambėdavo tikrai maloniai. Iš to džiaugsmo, kad savaitgalį turėsiu gerai apmokamo darbo, nusprendžiau penktadienį vakare išlenkti vieną – kitą pintą alaus su bičiuliais. Aišku, kaip visada, bokalų gavosi daugiau, nei du.
Išlipu nepilnai išsimiegojęs ir skaudančia galva iš „Holborn“ metro stoties, prieinu šalia stovintį namą, kurio išorinių metalinių konstrukcijų dažų sluoksnį turime atnaujinti, praeinu apsaugą (stambaus sudėjimo juodaodis apsauginis su stipriu afrikietišku akcentu nuolat žaisdavo kompiuterinius žaidimus), pasisveikinu su savo kolega, o šis šypsodamasis žiūri į mane, ir sako „bus baisu“. Kas baisu? Pakylame ant keliolikos aukštų pastato stogo ir tada suprantu – lipsime į ant krano pakabintą lopšį ir iš jo dažysime pastato išorę. Aukščio kaip ir nebijau, bet, truputi „šiltam“ iš po vakar, pasidarė tikrai nejauku, kai lopšys su mumis atsidūrė virš mūsų ir visų aplinkinių namų stogų. Šviečia saulė, lengvas vėjukas, visas centrinis Londonas kaip ant delno, netoliese sukasi „London Eye“ apžvalgos ratas, o aš stoviu nustėręs ir įsikibęs į lopšio kraštą…
Išgąstis po truputi praėjo, o vėliau su nekantrumu laukdavau, kada vėl kelsimės su lopšiu ir dažysime tą namą. Tiesa, dirbant šį darbą, mano partneris išdidžiai nesidėdavo respiratoriaus ir nesisegdavo saugos diržu prie lopšio. Ryškiai dėl karšto pietietiško kraujo.
Ką aš sužinojau apie albanus dirbdamas su vienu iš jų? Visų pirma, į akis krito labai stiprūs giminystės ryšiai. Už savo šeimos narį albanas gali guldyti galvą. Lygiai taip pat gali susidoroti su bet kuo, įžeidusiu ir užgavusiu giminaitį. Šeima ir giminė albanams svarbiau už įstatymus, todėl dažnai jie jų nesilaiko, nes tiesiog žiūri į teisėtvarką, kaip į antraeilį dalyką. Gal todėl kai kurie iš jų be jokių moralės priekaištų užsiiminėja narkotikų ar žmonių prekyba… Jei tampi albano draugu, jis su tavimi elgsis atsakingai ir pagarbiai. Pamenu, vieną popietę po darbo užsukome į šalia esantį tipišką anglišką barą. Prie mūsų prisijungė mano partnerio pusbrolis. Jie tiesiog pakraupo, kai pasakiau, kad noriu jiems „pastatyti“ po bokalą. Pasakė, kad daugiau taip nekalbėčiau, nes įžeidinėju juos, o tada visą vakarą pirko man alų.
Taigi, su nauja darbo patirtimi, pažinau išeivį iš man visiškai nepažįstamos šalies. Dabar su malonumu prisimenu šiuos dešimties metų senumo įspūdžius.
Kitoje dalyje papasakosiu apie man labai svarbų gyvenimo Anglijoje etapą – sugrįžimą prie darbo biure ir pirmuosius bandymus užsiimti savo verslu.
Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt , Cepelinas.co.uk
