Mirties riba išbluko ir mokslininkai su filosofais susitiko bendrame taške - sąmonė nesibaigia tuomet, kai nutrūksta širdies ir net smegenų veikla. Tai kada mes apskritai mirštame?
Negrįžtama mirties riba yra visąlaiką stumiama tolyn
Viskas dažniausiai vyksta taip - sustoja širdis, nustoja cirkuliuoti kraujas, o po kelių minučių medicininė aparatūra nebegali užfiksuoti ir smegenų veiklos. Žinoma, žmonės miršta pačiais įvairiausiais būdais, tačiau šiuo atveju manoma, kad mirusios smegenys reiškia, kad negrįžtamai dingo ir žmogaus sąmonė.
Būtent ta riba, nuo kurios negrįžtama, ir yra laikoma mirtimi - filosofai taip ją apibrėžė jau gana seniai. Tačiau mokslininkai ir medikai tą ribą tik stūmė į priekį, versdami pasukti galvas - jei prieš 100 metų ta riba buvo sustojusi širdis, o dabar ją galima ir vėl priversti plakti, tai galbūt kada nors ir sustojusios smegenys nebus negrįžtamas faktas?
Mokslininkai pakankamai neseniai pastebėjo, kad ne visos žmogaus kūno ląstelės miršta per akimirką. Iš tikrųjų, tai net sunku įsivaizduoti. Kaip vienu metu užgestų ir jūsų odos ląstelės kojų pirštuose, ir, pavyzdžiui, už klausą atsakingi neuronai?
Mokslininkai teigia, kad kai kurios smegenų ląstelės po mirties gali išgyventi net keletą dienų, galimai, išlikdamos ir aplinkinių ląstelių žūties dėka. Tarp jų tikrai yra ir smegenų ląstelių. Jos miršta po truputį, kai kurios yra ištvermingesnės už kitas. Klausimas yra vienas - kiek gyvų ląstelių reikia nors minimaliam sąmonės lygiui išlaikyti.
Pomirtinis sąmoningumo lygio ir suvokimo mįslė
Mes nesame visą laiką vienodai sąmoningi. Anestezija, miegas, kai kurios ligos ar smūgiai į galvą (nokautai bokso ringe) mūsų sąmonės lygį sumažina, tačiau visiško jos neišjungia. Taigi, kai viena po kitos kelias valandas ar dienas mūsų smegenų ląstelės miršta viena po kitos, mūsų sąmonė palaipsniui blėsta? Ar gali taip būti, kad žmogus suvokia, kad yra nebegyvas, ar girdi gydytojus sakančius, kad nebefiksuojamas jo smegenų aktyvumas?
Ne visai taip - smegenys išties yra nebegyvos, nors kai kurios jų ląstelės išlieka. Mokslininkams sunku pasakyti, kiek gyvų ląstelių reikia nors kokiam nors sąmoningumo lygiui palaikyti, tačiau aišku, kad nebefiksuojamas aktyvumas bent jau turėtų reikšti, kad žmogus mažų mažiausiai nebegali suvokti jį supančio pasaulio.
Kita vertus, juk ir to momento, kuomet užmiegate ar miegodami verčiatės ant kito šono jūs neatsimenate, nes esate žemesniame sąmonės lygyje, kuris tarsi nėra įrašomas į atminti. Todėl ir pomirtinis suvokimas, jei toks yra, būtų tik labai ribotas.
