Didžioji Linda ir Mažoji Linda – tai gyvas įrodymas, kad visko pertekęs gyvenimas gangsterių šeimoje dažniausiai tėra grynas stereotipas. Metai iš metų, praleisti šalia kraugeriško vadeivos Gregory Scarpa, paliko nusikaltėlio žmonai ir dukrai siaubingų prisiminimų, kuriais atsikratyti – vargu ar kada pavyks.
Rodos, puikiai žinome, kaip atrodo gangsterių žmonos: trokštančios dėmesio, įnoringos, mėgstančios blizgučius ir abejingos nusikaltimams, kad tik iš paskutiniųjų išlaikytų apgailėtiną savo šeimų spindesį. Net ir tuomet, kai jų vyrai būna kalėjimuose ar teisėsaugos akiratyje, įsivaizduojame šias moteris besiilsinčias priemiesčio vilose, tvarkančias ir taip išpuoselėtus sodus, besilakuojančias nagus, kedenančias šviesias garbanas ir vilkinčias leopardo rašto drabužiais.
Tačiau, kaip paaiškėjo, būti ištekėjusiai už gangsterio, ypač – kai jo įtaka menksta – dažniausiai reiškia absoliučiai kitokį būvį: vienatvę, pavojų ir vargą. Tą gali patvirtinti Linda Schiro – Colombo nusikaltėlių šeimos vado, garsaus budelio Grego Scarpos našlė. Kaip rašo newsweek.com, vargu ar patirta netiesioginė organizuoto nusikalstamumo žala galėtų būti labiau matoma, nei 65 m. Schiro ir jos dukters – 42 m. Lindos Scarpa, veiduose.
„Toks gyvenimas – toli gražu ne kokia nors spalvinga fantazija,“ – tvirtina Schiro, vadinama Didžiąja Linda. Ši moteris didesniąją laiko dalį leidžia skurdžiai apstatyto nuomojamo buto virtuvėje Stateno saloje Niujorke, kurį ji dalinasi su „Mažąja Linda“ bei trimis iš keturių pastarosios vaikų. Vietoj to, kad kas vakarą žvelgtų į banketinį stalą, padengtą vogtais deimantais bei auksu, ji susiranda švarų kampelį tarp kartoninių dėžių, atsilaužia gabalėlį sausainio ir, atsidususi, panardina rankas į savo žilstančius plaukus. Tuo tarpu pora Jorkšyro terjerų nesustodami kiauksi jai prie kojų. „Tai ne gyvenimas, o pragaras,“ – ištaria moteris.
Tuo tarpu jos dukra motinos link mesteli paniekos kupiną žvilgsnį – juodos, gyvos jos akys atrodo lygiai taip pat, kaip ir tėvo. Mažoji Linda nuomą už butą sumoka iš nedidelės algos, kurią gauna užsiimdama didmenine bei mažmenine alaus prekyba; niekas, net ir federacinės tarnybos, 1992 m. suėmusios jos tėvą už žudymus bei reketavimą, nesugebėjo išsiaiškinti, kur dingo Grego Scarpos milijonai.
Todėl šitai – gyvenimas bute su kone kartoninėmis sienomis, vaikų dviračiais svetainėje ir pusiau tusčiais, visur besimėtančiais plastikiniais šaltos arbatos puodeliais – yra visa, ką šios dvi moterys turi. Atrodo, kad nuo to laiko, kuomet juodvi gyveno puošniame trijų aukštų name Brukline, turėjo namą Floridoje bei prabangų butą Londone – praėjo ištisas šimtmetis. Nebeliko nei greitų mašinų, nei patrauklių kostiumais vilkinčių vyrukų, įsitaisiusių svetainėje ir užsisakinėjančių į namus kinų maistą, už kurį moka vogtomis kreditinėmis kortelėmis.
Lauke, betoniniame prieangyje, Mažosios Lindos vaikai ima prašyti pinigų, už kuriuos galėtų nulėkti į „Burger King“ ir sukrimsti mėsainių; prasivėrus stumdomoms durims, lauke matyti vien tik asfalto ruožas – jokios žalumos. Kadangi Didžiosios Lindos praeityje – psichiatrijos hospitalizacijos istorija, ji neturi, kur daugiau dėtis, kaip tik kliautis savo dukra. „Tam, kad virš galvos turėtumėm šitą stogą, aš dirbu kaip arklys, mam, – įsižeidusi sako Mažoji Linda. – Galėtum ir patylėti“. Gregas (Gregory) Scarpa nebuvo paprastas nusikaltėlis.
Jis pelnė „Negailestingo pjovėjo“ („the Grim Reaper“) pravardę, nes, vietoj to, kad tam tikras užduotis skirtų savo vyrams, žmogžudystes mėgdavo atlikti pats. Ir, nepaisant, jog metai bėgo, rodės, jam šis darbas niekuomet nenusibodo. Vyras buvo visuotinai laikomas vienu žiauriausiu Niujorko gangsterių bei pagrindine Columbo gaujos galva, sukėlusiu karą, vykusį pačioje 1990 m. pradžioje. Karo pradžia laikoma diena, kai G. Scarpa prie savo namų Brukline atsisveikindamas pabučiavo Mažąją Lindą ir jos naujagimį, o pats įsėdo į Linkolną – už minutėlės ginkluoti vyrai iš oponentų gaujos suvarpė gangsterių vadeivos automobilį.
Nepaisant to, vyrui pavyko gyvam pasprukti iš sedano, o po metų dešimtys į jį pasikėsinusiųjų buvo negyvi. G. Scarpa su savo sėbrais pradėjo marširuoti gatvėmis, ieškodami priešų. Kartą jis mirtinai pašovė vyrą, kabinantį Kalėdines lempeles. „Kai jis suprato, kad mums, jo šeimai, gresia pavojus – tiesiog pamišo,„ – pasakoja Mažoji Linda, žvelgdama į savo dvidešimtmetį sūnų – ką tik parėjusį iš koledžo ir ramiai snaudžiantį ant sofos, priešais įjungtą televizorių. Blogiausi laikai užslinko septynių mėnesių trukmės karui einant į pabaigą. Po to, kai kažkas pagrasino Mažosios Lindos broliui Joey, G. Scarpa išėjo „medžioti“. Netrukus jis grįžo, netekęs vienos akies. „Jis nė nepastebėjo, kad yra sužeistas, – prisimena Didžioji Linda. – Jis vis kartojo „Man viskas gerai“, kai, tuo tarpu, veide žiojėjo skylė“.
Vienam iš Joey draugų taip pat kliuvo kulka: Mažoji Linda tuo metu sėdėjo greta to vaikino ant galinės tėvo mašinos sėdynės, laikydama jo smegenis kaukolėje tol, kol atvyko greitoji. „Aš vis jam kartojau, kad viskas bus gerai, nors tuo pačiu puikiai žinojau, jog nieko panašaus“...
Tačiau ne vien dėl žiaurumo Scarpa tapo istoriniu mafijos veikėju: paaiškėjo, kad daugelį metų, būdamas nusikaltėlių pasaulyje, jis veikė ir kaip FTB informatorius. Tikėtina, jog būtent dėl to šiam vyrui taip ilgai pavyko išvengti kalėjimo (negana to, teikdamas informaciją apie savo oponentus, jis galėjo juos pašalinti iš kelio, patupdydamas už grotų). Jis buvo toks vertinamas, kad kartą, 1964 m., kada FTB direktorius Edgaras Hooveris niekaip negalėjo aptikti trijų nužudytųjų „Laisvės raitelių“ (kovotojų už pilietines teises) kūnų, paprašė Scarpą išmušti informacijos iš Ku Klux Klano narių – ir tai suveikė.
Tuo tarpu Didžiajai Lindai vienas gražiausių su vyru susijusių prisiminimų buvo kelionė į Misisipę. „Tąkart pirmąkart skridau lėktuvu, – prisimena ji. – O Gregas man nupirko ištisą spintą naujų drabužių“. Tačiau Mažoji Linda, vos išgirdusi mamą gedint praeities, krūpteli. „Negalima pamiršti, kad jis žudė žmones, mam, – daugybę žmonių,“ – įsiterpia ji, pertraukdama motiną.
Nors Mažoji Linda kurį laiką buvo klasikinė išlepusi nusikaltėlių pasaulio princesė, sulaukusi paauglystės ji ėmė justi, jog kažkas yra siaubingai negerai. Žinoma, buvimas Grego Scarpos dukteria turėjo savų privalumų: restoranuose jai visuomet kliūdavo tik geriausi staliukai, o lentelės „Rezervuota“ kaip mat išgaruodavo; vos praėjus pro būrį vaikų gatvėje, jie visi nutildavo; pardavėjai leisdavo „imti, ką panorėjus“, tačiau, vos ji pabandydavo susidraugauti su kuo nors artimiau – ar vaikinu, ar nepažįstamuoju klube – pastarasis pradingdavo arba pasirodydavo smarkiai sumuštas.
Dėl to mergina pradėjo bijoti bet kokių ryšių su kitais žmonėmis. „Aš mylėjau savo tėvą – man jis buvo viskas. Tačiau šito negalėjau pakelti“. Tuo tarpu jos motina neturėjo jokių būgštavimų. Su Scarpa ji susipažino būdama 17 m. – jis tuo metu buvo jau vedęs ir augino keturis vaikus. (Vienas iš jo sūnų – Gregas Jaunesnysis – vėliau tapo tėvo padėjėju, ir šiuo metu kalėjime atlieka 40 m. bausmę.) Metams bėgant jis papasakodavo jai apie viską: plėšimus, žudynes bei kaip biuras (FTB) leidžia jam laimingai gyventi, nepaisant krūvos lavonų, kuriuos jis palieka po savęs. 1973 m. Scarpa paliko savo žmoną ir persikėlė gyventi su Didžiąja bei Mažąja Lindomis ir mažuoju Joey. Anot Didžiosios Lindos, šis vyras namuose būdavo ramus ir dosnus – klasikinis globėjiškas tėtis su minkšta širdimi.
„Niekada negalvojau, kad Gregui galėtų nutikti kas nors bloga, – sako Linda. – Buvau įsitikinusi, kad jis – nenugalimas“. G. Scarpa gyvenimą baigė ne nuo peilio dūrio kalėjime ar pistoletų ugnies; jį pakirto AIDS. Gangsteris šia liga užsikrėtė 1980-ųjų pabaigoje perpylus kraują: įdomiausia, kad bijodamas užsikrėsti šia liga nuo ligoninės tiekiamo kraujo, vyras reikalavo, kad pastarojo duotų jo pagalbininkai. Tačiau, pasirodo, vienas iš jų, kultūristas, buvo gavęs užkratą, leisdamasis steroidus su infekuota adata. Todėl 1994 m., kalėdamas federaliniame kalėjime Ročesteryje ir dėl ligos netekęs bent pusės savo svorio, G. Scarpa mirė.
„Paskutinėmis vyro gyvenimo dienomis su invalidų vėžimėliu išveždavau jį į kalėjimo kiemą nors šiek tiek pakvėpuoti grynu oru, tuo tarpu sargybiniai nuo mūsų nesitraukdavo nė per žingsnį, – pasakoja Didžioji Linda. – Aš jų klausdavau – negi jie įsitikinę, kad tokioje būsenoje mano vyras pajėgtų nors ką nors padaryti? Tačiau jie vis viena laikė jį labai grėsmingu“. Praėjus vienuolikai mėnesių, mirė ir Joey – jis buvo nušautas. Nusikaltėlių karų rezultatas – neaprėpiamas skaičius mirusiųjų, dingę draugai bei visas turtas ir iki mirties kankinęsis Gregas Scarpa – galutinai palaužė abi Lindas.
„Mano brolio mirtis buvo blogiausias kada nors man nutikęs dalykas, – atsidūsta Mažoji Linda. – Viską atiduočiau, kad tik galėčiau vėl išvysti jo veidą“. Kai Gregą Scarpą aplankė mirtis, neužilgo prasidėjo ir Amerikos gangsterių pasaulio žlugimas. Įklimpusios į prekybą narkotikais įkliuvo senosios nusikalstamo pasaulio šeimos; baigėsi ir omertà laikai, kuomet kiekvienas sulaikytasis iš paskutiniųjų neišduodavo savo bendrininkų.
S. Franzese
Nūdien visi iki vieno galingųjų gangsterių yra už grotų, tarp jų – ir Sonny Franzese, 93 m. Columbo šeimos galva, kuris šįmet buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėti. Net jeigu mafija iki galo ir neišnyko, likusieji vis viena turi pagrindo drebėti: didžiuliame reide sausio mėnesį šalyje buvo sulaikyti 125 gangsteriai, šeši iš jų – lyderiai. Todėl nieko keista, jog Tony Soprano buvo toks prislėgtas: būti donu šiais laikais – nepalyginamai sudėtingiau, nei anksčiau. „Organizuoto nusikalstamumo laikai baigėsi, – tvirtina George Anastasia, gangsterių ekspertė bei knygos „Kraujas ir garbė“ („Blood and Honor“) autorė. – Bet, pažvelgus į šias prislėgtas moteris, galima lengvai pamatyti destrukcijos likučius. Gangsteriai mėgsta kalbėti apie šeimos vertybes, nors tokių iš tiesų niekuomet neturėjo. Jų gyvenimas – tai muilo opera pačia blogiausia prasme“.
Dar tada, kai jos tėvas buvo gyvas, Mažoji Linda nesutardavo su savo motina. Jis juodvi vadindavo „įniršusiu buliumi ir katinu, kuris vaikšto vienas“. Tačiau dabar abi moterys Stateno salos kampelyje yra įsitrigusios kartu – ko gero, visam laikui. Toji sala – tai vieta, kur 1980-aisiais – po to, kai Bruklinas tapo užtvindytas kreku – didžioji gangsterių dalis perkėlė savo šeimas.
Mažoji Linda, kuri ištisus dešimtmečius atsisakydavo duoti interviu, iki šiol jaučiasi labai nejaukiai, kalbėdama apie savo praeitį. „Nuolat galvoju apie žmones, kuriuos nužudė mano tėvas, ir mąstau – negi tokiu atveju galiu sau leisti auka vadinti save..?“ Tuo tarpu Didžioji Linda dienas leidžia prie kompiuterio: ji sukūrė tinklapį apie Joey, kupiną jo nuotraukų, ir dalinasi skausmu su grupele tėvų, kurių vaikai – taip pat nužudyti.
Be to, kol dukra būna Manhetene, ji prižiūri jos vaikus, vesdamasi iš restorano į restoraną. Mažoji Linda kiekvieną dieną galvoja, kaip pasprukti iš kasdienybės, kurią ji turi vadinti gyvenimu, tačiau, būdama gangsterio dukra, ji neturėjo darbo patirties, todėl ateitis neatrodo šviesi. Retkarčiais ji įsijungia televizorių, norėdama užmesti akį į naują televizijos laidą, pavadinimu „Gangsterių žmonos“ tam, kad galėtų žvilgterėti į moteris, kurias ji pažinojo nuo vaikystės ir matydavo kaiminystėje.
Stebėdama, kaip jos varžosi viena su kita, gurkšnoja „pina colada“ ir lekia pasivažinėti naujutėlaičiais automobiliais, Mažoji Linda žino: vos tik filmavimo komanda grįžta į Manheteną, tos žmonos negali nustoti galvojusios apie nusikaltimus, padarytus jų vyrų; narkotikus, kuriuos šie platina gatvėse ir purvinus pinigus, už kuriuos joms buvo nupirktos marmurinės virtuvės.
„Aš tik norėčiau, kad mano vaikai turėtų tikrus namus“, – sako moteris. Jos trys jauniausieji vaikai gimė po to, kai mirė jos tėvas ir brolis – Mažoji Linda susilaukė jų nuo vyro, kuris buvo šimtus kartų sulaikytas už tai, kad ją mušė. Kas kartą, kai tik pastarasis jai trenkdavo, jos mintis apnikdavo spėlionės, ką gi jos tėvas būtų padaręs šitokiam vyrukui. Net ir dabar – vien nuo tokių prisiminimų sukyla pyktis, o po to užlieja kaltė.
„Žinote, kai namuose tvyro skanus, savitas kvapą? – klausia moteris. – Užaugau tokiuose namuose ir, nepaisant viso patirto siaubo, norėčiau panašių namų savo vaikams. Tačiau šiuo metu nė įsivaizduoti negaliu, kaipgi aš tai parūpinčiau“.
G. Scapa (nuotr. Wikipedia)
Gregas ir Linda
