Indija seniai siekia iš naujo apibrėžti pasaulio tvarką. Paklausus kodėl, ne vienas indas nurodys savo šalies dydį, turtingą kultūrą, tradicijas ir išskirtinį valdžios legitimumą – nesmurtinio išsivadavimo iš britų valdžios vaisių.
Tačiau pradėjus gilintis, kaip Indija ketina tą tvarką perbraižyti, kyla vis daugiau klaustukų. Indijos užsienio politiką galima apibūdinti kaip atkaklaus „ne“ visiems ir visur laikymąsi. Šaltojo karo metu Naujasis Delis nesiryžo užimti pozicijos, idant neprarastų pelningų rinkų ir prekybos sandorių.
Didžiąja dalimi tokiam Indijos požiūriui įtakos turėjo jos ekonominis ir karinis silpnumas. Visgi šiandien šalis yra sparčiai kylanti ekonominė ir politinė tarptautinės bendruomenės žaidėja.
Dėl aukštų taupymo mastų, sėkmingo investavimo ir didelės jaunų gyventojų dalies – ekonominis šalies potencialas neketina mažėti. Visuotinė recesija tik laikinai pristabdys spartų Indijos vystimąsi. Tai, jog šalis nėra gyvybiškai priklausoma nuo eksporto bei pasižymi stipriai sureguliuotu finansų sektoriumi, lems greitesnį ekonomikos atsigavimą. Nors kaip daugelis viliasi Indija ir netaps supervalstybe, aišku viena: išpamps jos karinis „raumuo“ (vien šiemet Indija trečdaliu padidino gynybines išlaidas), todėl šaliai neišvengiamai reikės aiškios strategijos, kaip juo naudotis.
Analitikų teigimu, palyginus su Beidžingo „taikaus iškilimo“ doktrina, Indija neturi jokios aiškesnės vizijos. Atviroje demokratinėje visuomenėje ją suformuoti bus itin sunku. Tačiau tai nebūtinai išeis į blogą: aiškios nacionalinės vizijos kūrimas turėtų virstu atviromis ir gyvomis diskusijomis tarp įvairių ekonominių ir socialinių šalies grupių.
Šiuo metu politologai nesiryžta įvardinti, kaip atrodys minėtoji didžioji strategija. Tačiau aišku, jog ji bus atsakinga. Pirmiausia, Indijoje gyvena daugiausiai neturtingų žmonių visame pasaulyje. Naujasis Delis turės išnaudoti visus politinius svertus tam, kad priverstų tarptautinę bendruomenę atkreipti dėmesį į šią problemą.
Antra, Indiją supa nestabilios autoritarinės valstybės – Nepalas, Bangladešas, Mianmaris, Šri Lanka ir Pakistanas. Todėl regioninėje politikoje Indija kietumą bus priversta derinti su didžiadvasiškumu. Pavyzdžiui, vienašališkai siūlydama kaimynėms prekybos palengvinimus ji gali padėti suvienyti suskaldžiusį regioną.
Trečia, kad ir kokią politikos liniją pasirinktų ši Azijos milžinė ji neišvengiamai turės skaitytis su kitomis žemyno žaidėjomis – Kinija ir JAV. Šiuo metu Indija santykius su jomis grindžia Manmohano Singo (dabartinio ministro pirmininko) doktrina, kuri pirmenybę teikia diplomatijai ir įsipareigojimams. Tačiau tai nereiškia, jog šie santykiai yra lengvi. Jei šalis patirtų dar vieną teroristinę ataką iš Pakistano pusės, tai neabejotinai būtų rimtas išbandymas JAV ir Indijos dvišaliams santykiams. Santykiuose su Kinija, kita Azijos jėga, turinčia milžinišką ekonominį potencialą ir gilias kultūros tradicijas, situacija esti dar keblesnė. Nors abi valstybės ir suinteresuotos gerais prekybiniais ryšiais, pragmatiškiems santykiams koją gali pakišti nacionalizmas.
Neabejotina, jog Indijos kelias link tarptautinio gėrybės rago ir naujo identiteto nebus lengvas. Reikės sumaniai derėtis dėl geresnių prekybos, energetikos, aplinkosaugos sąlygų. Ekspertai pataria Indijai ne tik išmokti artikuliuoti savo poreikius, bet ir padaryti savo balsą girdimesnį. Pavyzdžiui, atkakliau siekti nuolatinės narystės JT Saugumo Taryboje.
