PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
Gelmių tyrinėtojai po šiai dienai randa vandenynų prarytus pasakiškus lobius, tačiau kai kuriems jų taip ir lemta likti dugne.
JAV Floridos valstijoje gyvenančiai Šmitų šeimai, laisvalaikį skiriančiai nuskendusių lobių paieškoms, pirmas šio rugsėjo savaitgalis buvo itin sėkmingas. Iš istorinių laivų liekanų Atlanto vandenyne jie prižvejojo aukso už 300 tūkst. JAV dolerių. Rikas Šmitas, jo žmona ir du vaikai aptiko aukso grandinių bei monetų iš 11 laivų liekanų.
Burlaivius, 1715 metais plaukiančius iš Havanos į Ispaniją, prie Floridos pakrantės pražudė uraganas. Laivų krovinio deklaracijoje teigiama, jog jais buvo gabenama maždaug 400 mln. dolerių verto turto – toli gražu ne patys didžiausi lobiai... Sunkiausia pasidalyti milijardus Dažniausiai tokie laimės kūdikiai, kaip amerikiečių Šmitų šeimynėlė iš Floridos, iškelia visą arba dalį kartu su laivu nuskendusio turto, sumoka reikiamus mokesčius valstybei, o kas lieka – pasiima sau. Tačiau kai kalbama apie itin didelius lobius, viskas būna ne taip paprasta. Akimirksniu atsiranda „tikrieji“ lobio savininkai (paprastai tokių yra keletas), prasideda aiškinimaisi, kas turi daugiau teisių į turtus. Ir labai dažnai viskas baigiasi tuo, kad, radėjams ir tariamiems teisėtiems savininkams nesugebėjus susitarti, pasakiški lobiai, galintys ištraukti vidutinio dydžio valstybę iš ekonominio nuosmukio, lieka gulėti po tonomis sūraus vandens. Vienas tokių atvejų pasitaikė palyginti neseniai – 2009-ųjų sausį. Amerikiečių kompanija „Sub Sea Research“, moksliniais tikslais tyrinėjanti pasaulio vandenynų dugną, Atlante atsitiktinai aptiko laivą – kaip spėjama, „SS Port Nicholson“, nuskendusį dar 1942 metais. O jo triumuose – aukso, briliantų ir platinos, viso radinio vertė 3,6 mlrd. JAV dolerių.
Ekspertai iškart įvertino radinį kaip stambiausią naujausių laikų istorijoje. Žinia apie „Mėlynojo barono“ lobį (kadangi tikslus rasto laivo pavadinimas nežinomas, amerikiečiai, nors ir įsitikinę, jog tai būtent „SS Port Nicholson“, davė jam šį kodinį pavadinimą) kelias dienas dominavo pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Ir, suprantama, sukėlė ant kojų daugybę žmonių, galėjusių turėti bent kokį ryšį su povandeniniais turtais.
Jei tai „SS Port Nicholson“, laivas kadaise priklausė Didžiosios Britanijos vyriausybei ir Antrojo pasaulinio karo metais gabeno į JAV vertybes, kuriomis sąjungininkai Europoje turėjo susimokėti už amerikiečių pažadėtą karinę techniką. Dokumentuose rašoma, kad laive buvo 10 tonų aukso luitų, 70 tonų platinos, 16 mln. karatų briliantų ir 500 kg deimantų.
Daugelis istorikų mano, kad „Mėlynojo barono“ triumuose tebeguli ir pinigai, kuriuos Sovietų Sąjunga patikėjo britų laivynui nugabenti į Ameriką. Tik kad Amerikos krantų laivas taip ir nepasiekė: maždaug už 64 km nuo Gajanos Pietų Amerikoje „Mėlynąjį baroną“ nuskandino vokiečių povandeninis laivas. Suprantama, naciai nė nenutuokė, kokius turtus pasiuntė į vandenyno dugną. Užtat kai prieš bemaž penkerius metus tai tapo žinoma, susidomėjusiųjų atsirado daugiau nei reikia.
Laivas guli netoli Gajanos (tiksli vieta neatskleidžiama), gal 250 m gylyje, todėl iškelti skenduoliui reikalingi milžiniški pinigai. Bet ir turėdama juos kompanija radėja „Sub Sea Research“ darbų nepaskubintų. Mat į lobį vienodomis (jų nuomone) teisėmis pretenduoja ir Didžioji Britanija, ir Rusija: vienos valstybės vėliava plevėsavo virš laivo, kai tas grimzdo į dugną, antrosios pinigai vis dar gali gulėti jo triumuose.
„Sub Sea Research“ įkūrėjas Gregas Bruksas nuo pat pirmos dienos neslėpė atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Radus tokį lobį, labiausiai knieti kuo greičiau jį iškelti, tačiau mokslininkas būgštauja, kad, sukišęs į šį reikalą visus savo pinigus, išgriebtus briliantus ir auksą privalės atiduoti kitam.
Toks įvykių scenarijus anaiptol nėra tik teorinis. Tarptautinei istorikų ir teisininkų grupei buvo pavesta išsiaiškinti, ar Sovietų Sąjunga ir Didžioji Britanija yra visiškai atsiskaičiusios su amerikiečiais už Antrojo pasaulinio karo metu teiktą karinę pagalbą. Jeigu taip, laivo lobis priklauso abiem Europos valstybėms. O jeigu ne (brangus krovinys Amerikos krantų vis dėlto nepasiekė, taigi JAV vyriausybė karo metais galėjo sąjungininkų skolą tiesiog nurašyti), povandeniniai turtai gali atitekti ir amerikiečiams. Tik vėlgi ne G. Bruksui ir jo komandai, o valstybei.
Lobio radėjams tokios žaidimo taisyklės, aišku, nepatinka. G. Bruksas laiko save visateisiu viso lobio savininku ir neketina atiduoti jo nei užsieniečiams, nei savo valdžiai. „Tie, kurie krovinį pametė, jau seniai jį užmiršo, – yra pareiškęs „Sub Sea Research“ vadovas. – Niekas „Mėlynojo barono“ neieškojo. Mes elgiamės, kaip reikalauja įstatymai, nieko nepažeidžiame, todėl nieko ir neatiduosime. Esu tikras, kad apginsime savo teises į šį lobį, ir iš mūsų bus paimta ne daugiau kaip 10 procentų jo vertės – mokesčiams.“ Realūs lobiai, teoriniai turtuoliai... Ne visi nusiteikę taip optimistiškai. Tokių reikalų ekspertai jau penktus metus kartoja vargiai tikintys, kad lobį suradusiai amerikiečių kompanijai pavyks pasilaikyti jį sau. Jie spėja, kad kova už „Mėlynojo barono“ turtus bus dar ilga, paini ir pergalę joje galiausiai švęs užsienio vyriausybės. Kodėl? Ogi dėl to, kad nuskendęs laivas guli tarptautiniuose vandenyse – teritorijoje, nepriklausančioje nė vienai valstybei.
Praeityje yra buvę – ir ne kartą, – kad tokie ginčai išaugo iki tikrų tarptautinių skandalų.
Štai prieš kelerius metus iki rasdama „Mėlynąjį baroną“ ta pati kompanija „Sub Sea Research“ JAV teritoriniuose vandenyse prie Floridos krantų aptiko nuskendusį galeoną „Notre Dame de la Deliverance“. Laive, kuris nugrimzdo į dugną 1775-aisiais, buvo 473 kg aukso luitų, milijonas monetų, 15 500 auksinių dublonų, 24 kg sidabro ir įvairių brangenybių. Bendra radinio vertė kukliausiais skaičiavimais siekė 3,2 mlrd. JAV dolerių. Kodėl laivas, gabenantis krovinį iš Naujojo pasaulio Ispanijos karaliui Karoliui III, nuskendo, dabar jau nebežino niekas, tačiau jo triumų turiniu domisi ne tik nuotykių ieškotojai – į galeone palaidotus turtus pretenduoja Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės. Keblumų kelia, kad laivas priklausė prancūzams, tačiau Ispanija buvo išsinuomojusi jį savo brangiam kroviniui parplukdyti.
Iš pradžių „Sub Sea Research“ vadovui G. Bruksui buvo leista galeoną iškelti – kad, pasklidus žiniai apie lobį, jis nebūtų išgrobstytas. Tačiau kai tarptautiniu mastu kilęs triukšmas peraugo į skandalą, JAV valdžia leidimą atšaukė, ir turtų radėjai liko it musę kandę.
Galeonas tebeguli vandenyno dugne – tarsi paminklas žmonių godumui. G. Bruksas, kaip ir „Mėlynojo barono“ atveju, nepaliauja tvirtinti, kad tai, ką rado, priklauso jam, ir dalytis kol kas nepasiekiamais turtais su niekuo neketina.
Na, o „Mėlynojo barono“ skendimo vieta ir toliau laikoma didžiausioje paslaptyje. Būgštaujama, kad jeigu kas nors suuos bent apytiksles koordinates, suplūs privatūs laivai su povandeniniams darbams skirta įranga ir pasakiškas lobis bus ištąsytas dalimis tų, kurie tikrai neturi į jį jokių teisių.
Bet ir tai dar ne viskas: jeigu G. Bruksas ir „Sub Sea Research“ taip ir nesugebės susitarti su į tą patį lobį pretenduojančių šalių vyriausybėmis, turtai gali atitekti Gajanai. Dėl 2009-ųjų sausį įsigaliojusios UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos: pagal šį dokumentą Pietų Amerikos valstybėlė turi visas teises pretenduoti į lobį, nes tas yra jos ekonominėje zonoje (jūros ekonominė zona driekiasi per 200 jūrmylių, arba maždaug 320 km). Tik pirmiau reikėtų nuskendusį laivą paskelbti kultūros paveldu, o tai galima būtų padaryti ne anksčiau kaip 2042-aisiais, tai yra nuo katastrofos praėjus šimtmečiui.
O kol kas vienareikšmiškai nuspręsti, kam turėtų atitekti „Mėlynojo barono“ turtai, neįmanoma. Nė viena tarptautinė organizacija, įskaitant ir Jungtines Tautas, iki šiol neturi nė vieno oficialaus dokumento, reglamentuojančio panašių lobių dalybas. Nuskendę Ermitažo turtai Prie klausimo, ką daryti su povandeniniais lobiais, mūsų amžininkams teks grįžti dar ne kartą, nes nuskendusių laivų bus randama ir ateityje. Ekspertų vertinimu, šiuo metu vandenynų gilumoje visame pasaulyje ilsisi mažų mažiausiai milijonas laivų. Ir vienas iš jų gali būti ypač vaizdinga iliustracija lobių temai. Omenyje turima „Frau Marija“, nuskendusi dar 1771 metais per štormą netoli dabartinės Suomijos krantų. Šio laivo triumuose gulėjo XVI–XVII a. olandų tapybos meistrų paveikslai – iš viso 27 Gerardo Terborcho, Gabrielio Metsiu, Rembranto mokinio Gerardo Dou, kitų tapytojų darbai. Be to, laivas gabeno bronzos ir brangiųjų metalų dirbinių krovinį, kurio vertė, skirtingais vertinimais, svyruoja nuo 100 iki 900 mln. eurų. Visus šiuos meno kūrinius Rusijos imperatorė Jekaterina II buvo nupirkusi iš Olandijos vyriausybės Ermitažui.
Žinant gabenimo jūra pavojus, paveikslai buvo supakuoti į specialias švinines kolbas ir užlieti vašku, taigi yra nemaža tikimybė, kad nei vanduo, nei laikas jų nepalietė.
Istoriniuose metraščiuose teigiama, kad Jekaterina Didžioji, išgirdusi apie laivo žūtį, paprašė savo pusbrolio Švedijos karaliaus Gustavo III iškelti krovinį. Tas nesutiko. Rasti jūros dugne laivą XVIII a. buvo nerealu, tačiau švedų monarcho atsisakymas vis tiek sugadino dviejų šalių santykius ne vienam dešimtmečiui. Šiandien iškelti „Frau Mariją“ būtų gerokai paprasčiau nei „Mėlynąjį baroną“ – ji guli vos 40 m gylyje. Tačiau neįkainojami laivo lobiai vis dar lieka po vandeniu. Ir dėl tos pačios priežasties: kelių valstybių vyriausybės niekaip negali jų pasidalyti. Rusija tvirtina, kad meno kūriniai turi atitekti jai, nes žūties metu laivo krovinys jau priklausė imperijai. Olandai aiškina priešingai: laivas priklausė jiems, vadinasi, ir krovinys, kol nepasiekė kelionės tikslo, taip pat buvo jų nuosavybė.
Į nuskendusias vertybes dar pretenduoja ir Švedija – žūties metu „Frau Marija“ buvo jos teritoriniuose vandenyse, ir Suomija, kurios teritorijoje skenduolis yra dabar. Dėl lobio ginčytasi nuo pat 1999-ųjų, kai jis buvo rastas. Vėliau visos keturios šalys susitarė pasidalyti jį lygiomis dalimis, kai tik iškels laivą. Tą planuota padaryti 2010-aisiais, darbų sąmata siekė 50 mln. eurų. Tačiau viskas susiklostė taip, kad „Frau Marija“ tebėra savo žūties vietoje – nuo jos denio į paviršių buvo iškelti tik šeši objektai. Likęs krovinys kol kas nepaliestas, triumuose esančių meno kūrinių būklė nežinoma. Į paviršių „išplaukia“ vienetai Tokiose situacijos, kaip ką tik aprašytoji, praktiškiems žmonėms visada kyla klausimas: kam švaistyti milijonus visam laivui iškelti, jeigu galima išgriebti tik jo triumų turinį? Atsakymas paprastas – dėl muziejinių eksponatų. „Frau Marijos“ atveju net puoselėti fantastiniai planai iškeltą laivą paversti plaukiojančiu meno vertybių muziejumi, kursuojančiu tarp Rusijos ir Olandijos. Mat laivas itin gerai išsilaikęs (šaltuose Baltijos jūros vandenyse nesiveisia medieną ardantys gyviai – vadinamieji laivagraužiai), jį restauruoti būtų palyginti nesunku.
Taip jau yra buvę. Švedų karo laivas „Vaza“, iškeltas iš jūros dugno, tapo tikru muziejumi.
Burlaivis buvo suprojektuotas 1625 metais labiausiai patyrusio to meto laivų statytojo olandų kilmės Henriko Hibertsono Stokholmo karališkojoje laivų statykloje. 300 geriausių laivybos meistrų, dailininkų, medžio drožėjų pasistengė, kad būsimasis karališkojo jūrų laivyno flagmanas taptų gražiausiu laivu pasaulyje. Pats Gustavas I Vaza prižiūrėjo savo dinastijos garbei skirto burlaivio statybas ir nurodinėjo meistrams. Pastaroji aplinkybė veikiausiai ir lėmė laivo žūtį: statytojai matė, kad kai kurie monarcho sumanymai absurdiški, tačiau prieštarauti nedrįso. O karalių labiausiai domino laivo ginkluotė ir efektinga išvaizda, visai ne stabilumas. Dėl to „Vaza“ buvo apstatytas dvigubai daugiau patrankų, nei jų turėjo kiti analogiško dydžio karo laivai (64 bronzinės patrankos svėrė 80 tonų), interjero prabangą užtikrino aibė skulptūrų ir kitų meno kūrinių. Be to, Gustavas I dar pageidavo, kad karo laivas būtų itin greitas, taigi jo korpusas buvo maksimaliai susiaurintas.
1628 metų rugpjūčio 10 dieną „Vaza“ pagaliau pirmąsyk išplaukė į jūrą. Tačiau burės jį sugebėjo nunešti tik už kelių dešimčių metrų nuo kranto. Po pirmo stipresnio vėjo gūsio laivas pasviro, virto ant šono ir nuskendo nusinešdamas 50 kajutėse bei triumuose buvusių žmonių gyvybes.
Taip „Vaza“ pateko į istoriją kaip laivas, išsilaikęs ant vandens vos kelias minutes ir pražuvęs ne dėl štormo, o dėl monarcho, kurio vardu buvo pakrikštytas, kvailumo.
Švedai laivą iš Baltijos jūros dugno iškėlė tik 1961 metais. Daugiausia istorikų džiaugsmui – „Vazos“ deniuose aptikta apie 2 000 artefaktų, susijusių su to meto karo jūrininkų buitimi.
Pats laivas – puikiai išsilaikęs, – tapo vienu didžiausių turistų traukos objektų Stokholme. Kiekvienas norintysis gali pakilti į „Vazos“ denį, apžiūrėti iškeltų daiktų ekspoziciją ir pasigrožėti liūdnai pagarsėjusiomis skulptūromis. Pirmiau pinigai, paskui – istorija Dar vienas žmogiško godumo pavyzdys – galeonas „Santa Margarita“, nuskendęs 1622-aisiais ir surastas 2007 metais netoli garsiųjų Floridos paplūdimių. Ispanų laivas buvo prikrautas turtų, vertų milijonų amerikietiškų dolerių. Audra jį sudaužė į šipulius ir išbarstė krovinį dideliame plote, todėl „Santa Margaritos“ lobiai privačių paieškų kompanijų, manoma, rankiojami jau nuo 1980-ųjų. Per tą laiką iškelta brangenybių už mažiausiai 16 mln. JAV dolerių, bet didžioji krovinio dalis, įtariama, tebėra po vandeniu. Ir tik dėl to, kad lobių ieškotojai nesutaria su Floridos valstijos valdžia dėl nuosavybės teisių. Kita vertus, daugelio nuskendusių laivų nė nebandoma iškelti vien dėl to, kad jų triumuose nėra nieko vertingo. Ir nesvarbu, kad kadaise pražuvęs burlaivis turi didžiulę istorinę vertę.
Taip nutiko su tyrinėtojų rožine svajone ilgai buvusiu legendinio XVII a. pirato Viljamo Kido, kapitono Flinto prototipo Roberto Luiso Stivensono „Lobių saloje“, laivu. Žinodami, kad kapitonas Kidas 1698-aisiais buvo užgrobęs laivą „Quedagh Merchant“ su 45 tūkst. svarų sterlingų vertės kroviniu, lobių ir nuotykių ieškotojai iš viso pasaulio net tris šimtmečius puoselėjo viltį jį surasti. O atrado tik 2007 metais prie Dominikos Respublikos. Tada ir tapo aišku, kodėl paieškos taip užsitęsė: laivas gulėjo už 20 m nuo Katalinos salos kranto vos trijų metrų gylyje!
Dauguma istorikų sutaria, kad Viljamas Kidas patikėjo „Quedagh Merchant“ savo jūreiviams, o pats patraukė į tuomet dar anglų kolonija buvusį Niujorką. Pirklys, tapęs piratu, ketino ten ieškoti teisybės. Mat Anglija ir Prancūzija, pasiekusios trumpalaikes paliaubas savo nesibaigiančiuose jūrų karuose, paskelbė jį tarptautiniu nusikaltėliu, nors kapitonas Kidas turėjo Didžiosios Britanijos monarcho raštišką leidimą plėšti prancūzų laivus savo valstybės vardu. Piratas ar ne, bet kapitonas Kidas tikėjosi būti išteisintas. Tačiau tautiečiai jį sučiupo ir pakorė.
Kas pražudė „Quedagh Merchant“, lieka nežinoma. Pagal labiausiai paplitusią versiją, be vado likę piratai paprasčiausiai sudegino laivą, pasidalijo jo krovinį ir išsiskirstė.
Lobio „Quedagh Merchant“ nuolaužose taip ir neatsirado, todėl jos nepasirodė reikalingos nei Dominikos Respublikai, nei kitų šalių vyriausybėms. Sielojasi tik laivą suradę amerikiečiai mokslininkai – jų akyse žūsta tikra relikvija, tačiau padaryti nieko negali, nes neturi lėšų iškelti tam, kas liko iš „Quedagh Merchant“. Vienintelė viltis – Didžioji Britanija. R. L. Stivensono tėvynėje kapitono Kido istoriją žino kiekvienas, tad jeigu laivo likučiai būtų pargabenti namo, taptų tikra muziejine vertybe. Deja, tokios ilgalaikės investicijos istorijos labui nieko nedomina.
Užtat laivai aukso ir deimantų prikimštais triumais vilioja visus. Ir dėl to lieka trūnyti po vandeniu. Anglai teisininkai net turi tokį posakį: „Nuskendęs lobis – problema, iš kurios užsidirbti gali nebent advokatai.“ Bet ir šis dėsnis galioja tik tada, kai lobis būna valstybinės vertės. O smulkesni nuskendusių laivų kroviniai aptinkami reguliariai ir pačiose įvairiausiose pasaulio vietose.
Į šią kategoriją patenka net legendinis „Titanikas“. Jo nuolaužas 1987-aisiais aptiko amerikietis Džordžas Tulokas, ekspedicijai iššvaistęs 20 mln. JAV dolerių. Bet išlaidos greitai atsipirko: iš nuskendusio okeaninio lainerio Dž. Tulokas per penkis kartus iškėlė 5 000 įvairiausių daiktų ir daugelį iš jų paskui pardavė aukcionuose. Ištroškusiems kolekcininkams jis pardavė viską, ką tik sugebėjo iškelti, – net anglies gabalėlius iš „Titaniko“ mašinų skyriaus, įkainotus po 25 dolerius.
Tiesa, „Titanikas“ su jame galbūt dar likusiais lobiais neiškeliamas visai dėl kitų priežasčių: kadaise didžiausias laineris laivybos istorijoje ilsisi net keturių kilometrų gylio kape. Tad paprasčiausiai nėra technologijų jį iškelti.