Jamesas Gordonas Brownas tapo naujuoju šalies ministru pirmininku, poste pakeisdamas 10 metų šaliai vadovavusį Tony Blairą, praneša BBC.
Jamesas Gordonas Brownas (gimė 1951 metų vasario 20-tą dieną) - ilgametis finansų ministras, š. m. birželio 24 dieną išrinktas leiboristų partijos lyderiu Didžiojoje Britanijoje. Birželio 27 dieną tapo Jungtinės Karalystės ministru pirmininku. Parlamento narys nuo 1983 metų.
Jos Didenybės iždo (valstybės biudžeto) galva G. Brownas išbuvo nuo 1997 metų gegužės iki pat jo paskyrimo šalies premjeru. Jis yra ilgiausiai poste išsilaikęs ministras per visą šalies istoriją. G. Brownui visada buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nes iki šiol jis buvo laikomas pačiu įtakingiausiu vyriausybės veikėju po ministro pirmininko Tony Blairo.
G. Brownas gimė Škotijoje, netoli Glazgo miesto. Pasižymėjo kaip ypač talentingas ir gabus mokinys, todėl jau 16 metų Edinburgo universitete buvo priimtas studijuoti istoriją. Studentas smarkiai susižalojo galvą žaisdamas regbį, tad nemato kairiąja akimi.
1982 metais apsigynė daktaro disertaciją, pavadinimu „Leiboristų partija ir politinės permainos Škotijoje 1918-1929 metais“.
Iki 1983 metų, kada G. Brownas buvo išrinktas į parlamentą, dirbo Škotijos televizijoje.
G. Browno tėvas Johnas buvo Škotijos bažnyčios pastorius net 40 metų. Mirė 1998 metais, savo sūnui padaręs didžiulę įtaką.
Po 4 metų draugystės 2000-aisiais vedė žmoną Sarah. Sulaukusi vos 10 dienų amžiaus, mirė judviejų dukra Jennifer Jane. Šiandien pora augina du vaikus: Johną ir Jamesą Fraserą.
Blairo-Browno sandoris
„Blairo-Browno sandoris“, „Granitos paktas“ – taip vadinamas T. Blairo ir G. Browno susitikimas, neva įvykęs dabar jau neegzistuojančiame „Granita“ restorane 1994 metais. Dauguma visuomenės ir Didžiosios Britanijos politikų yra įsitikinę, kad toks susitikimas tikrai įvyko. Nors abi pusės šį faktą neigia, apie jį yra parašyta knyga ir pastatytas filmas.
Po eilinių pralaimėtų rinkimų 1992 metais, atsistatydino leiboristų partijos lyderis Neilas Kinnockas. Tuo metu Tony Blairas ir kitas įtakingas partijos asmuo Peteris Mandelsonas parėmė Gordono Browno kandidatūrą jos lyderio rinkimuose. Tačiau G. Brownas nepanoro konkuruoti dėl posto su savo mokytoju ir senu bičiuliu škotų parlamentaru Johnu Smithu. Tai palaužė P. Mandelsono pasitikėjimą politiku. Po dviejų metų mirus išrinktam partijos lyderiui J. Smithui, kaip spėjama, įvyko garsusis T. Blairo ir G. Browno susitikimas. Jo metu abu politikai neva davė džentelmeno garbės žodį, jog abi pusės įvykdys savo įsipareigojimus.
Manoma, kad susitikimo metu tarp politikų buvo padarytas susitarimas, kuris susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoji dalis teigė, jog G. Brownas nesibalotiruos leiboristų partijos lyderio rinkimuose ir leis T. Blairui užimti šį postą bei vadovauti partijai 1997 metų parlamento rinkimuose. Antrojoje dalyje nuspręsta, kad jei T. Blairui pavyks tapti ministru pirmininku, jis kėdėje išbus sutartą laiką. Jam praėjus, premjeras atsistatydins ir perleis savo pareigas G. Brownui.
2003 metais garsus apžvalgininkas Tomas Brownas BBC radijui Škotijoje teigė, kad praėjus vos vienai dienai po susitikimo, G. Brownas pranešė jam apie tariamą jo ir Blairo „sandorį“. „Nuo tada, kai Gordonas man paskambino ir pranešė apie šį sandorį, aš nė kiek neabejoju, kad jis įvyko. Kita vertus, manau, jog abu politikai restoraną paliko su skirtingomis sandorio versijomis jų galvose. Juk ant popieriaus jis pasirašytas nebuvo. Gordonas galvojo, kad T. Blairas turėtų atsistatydinti jau maždaug dabar (2003 metais – red.), o pats Blairas buvo įsitikinęs, kad jis poste išbus beveik tiek, kiek norės“ – kalbėjo T. Brownas.
G. Brownas, tapęs ministru pirmininku, teigė, kad esminių pokyčių savo vykdančioje politikoje nedarys ir negriaus T. Blairo sukurtos sistemos. Kita vertus, vietoje visuomenės kritikuojamo T. Blairo „prezidentinio valdymo“, jis jau pasiūlė kitokį vyriausybės valdymo stilių.
