Popiežius Jonas XXIII, kuris sekmadienį drauge su Jonu Pauliumi II bus paskelbtas šventuoju, nustebino daugelį inicijuodamas atviresnius Katalikų Bažnyčios santykius su pasauliu.
Kai „gerasis popiežius Jonas“, būdamas 77-erių metų amžiaus, 1958-ųjų spalio 28-ąją ėmė vadovauti Katalikų Bažnyčiai, daugelis galvojo, kad jis bus paprasčiausiai laikinas lyderis.
Tačiau jis buvo ryžtingas ir atviras pažangioms reformoms, o Vatikano stebėtojai dabar jį lygina su panašiai nusiteikusiu dabartiniu popiežiumi Pranciškumi.
Po išrinkimo praėjus mažiau nei trims mėnesiams, Jonas XXIII paskelbė apie pasirengimą Vatikano II Susirinkimui – pasaulio katalikų vyskupų konsultacijoms, kurios prasidėjo 1962 metų spalį.
Priversdamas sunerimti įtakingą Vatikano konservatorių stovyklą, jis, sakydamas savo garsiąją kalbą Šv.Petro aikštėje susirinkusioms minioms, stengėsi užmegzti ryšį su žmonėmis ir kalbėjo apie savo troškimą panaikinti atotrūkį tarp Bažnyčios ir tikinčiųjų.
„Čia šįvakar atstovaujama visam pasauliui, net Mėnulis atskuba pasižiūrėti šio spektaklio. Kai parvyksite mano, apkabinkit ir pabučiuokit savo vaikus ir pasakykit jiems: „Tai popiežiaus apkabinimas ir pabučiavimas“, – sakė jis.
Popiežius Jonas nesulaukė Vatikano II Susirinkimo pabaigos ir mirė 1963 metų birželio 3 dieną, nuo komplikacijų, susijusių su skrandžio vėžiu. Jis mirė mažiau nei du mėnesiai po to, kai parašė garsiąją encikliką „Pacem in Terris“ („Taika Žemėje“).
Ji buvo skirta „visiems geros valios žmonėms“, ne vien katalikams, ir iš dalies buvo reakcija į įsivyravusią politinę situaciją Šaltojo karo įkarštyje.
Vatikano II Susirinkimas nulėmė dideles reformas Bažnyčioje, tarp jų – didesnį pasauliečių dalyvavimą liturgijoje ir galimybę aukoti mišias ne lotynų kalba.
„Noriu atverti bažnyčios langą, kad pamatytume, kas vyksta lauke, o pasaulis galėtų matyti, kas vyksta viduje“, – rašė Jonas XXIII.
Jo buvęs asmeninis sekretorius, kardinolas Lorisas Capovilla (Lorisas Kapovila), sakė, kad jo sėkmė yra „tradicinis, bet dinamiškas pėdsakas, tariamas paradoksas tarp griežto konservatizmo ir evangelinio atvirumo“.
Žmogus, kuris vėliau tapo popiežiumi Jonu XXIII, gimė kaip Angelo Giuseppe Roncalli (Andželas Džuzepė Ronkalis) 1881 metų lapkričio 25 dieną, Soto il Monte Šiaurės Italijoje.
1904 metais jis buvo įšventintas į kunigus, o 1921-aisiais buvo pakviestas į Romą vadovauti misionieriškai veiklai Italijoje.
Po ketverių metų paskirtas vyskupu jis pradėjo diplomatinę karjerą, kuri buvo nuvedusi jį į Bulgariją, Turkiją ir Prancūziją.
Jam priskiriami nuopelnai dėl tūkstančių žydų išgelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais, įskaitant krikšto pažymėjimų išdavimą Vengrijos žydams.
Viename dokumente Holokausto memoriale „Yad Vashem“ sakoma, kad A.G.Roncalli yra „tarp žmonių, labiausiai įsijaučiančių į žydų tragediją ir energingiausiai (dalyvaujančių) gelbėjimo pastangose“.
1953 metais jis tapo kardinolu ir Venecijos patriarchu, o dar po penkerių metų, mirus Pijui XII, buvo išrinktas popiežiumi.
Kaip popiežius jis labai stengėsi gerinti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščioniškų denominacijų, pirmiausia – anglikonų, ortodoksų ir protestantų.
Popiežius Jonas XXIII palaimintuoju buvo paskelbtas 2000 metų rugpjūtį, remiantis italų vienuolės Caterinos Capitani (Katerinos Kapitani) išgijimu, kuris buvo paskelbtas stebuklu, kai medikų komisija nusprendė, kad jam nėra mokslinio paaiškinimo.
C.Capitani buvo atlikta skrandžio vėžio operacija ir nebuvo tikimasi, kad ji gyvens, bet staiga ji pasveiko – melsdama popiežiaus Jonu XXIII užtarimo.
Jį beatifikavo tuometinis popiežius Jonas Paulius II, kuris Jono XXIII pastangas bendrauti su žydais pratęsė istoriniu apsilankymu prie Raudų sienos Jeruzalėje 2000 metų kovą.
Jonas Paulius II per Jono XXIII beatifikaciją sakė, kad jis pademonstravo „nepaprastą sielos gerumą“ ir „visų atmintyje paliko besišypsančio veido ir išskėstų rankų visam pasauliui priimti paveikslą“.
