Artėjant 2012 metams vis aktualesnis tampa klausimas, kas taps naujuoju Rusijos prezidentu. Žinoma, didesnio skirtumo nėra – įvyks tik tam tikra pagrindinių valdžios figūrų rokiruotė, bet pati tematika yra įdomi. Todėl viso pasaulio žurnalistai vis klausia D. Medvedevo ir V. Putino jų nuomonės, o tie vis nieko konkretaus neatsako.
Ir štai viešėdamas Švedijoje V. Putinas, eilinį kartą atsakydamas į spaudos atstovų klausimą apie prezidento rinkimus, tradiciškai pažymėjo, kad viskam savo laikas, bet tuo pat metu suintrigavo visus susirinkusius pažadu, kad galutinis sprendimas „jums patiks“. Ką tai turėtų reikšti?Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas turėtų patikti Vakarų žurnalistams (ir plačiau – Vakarų politinei bendruomenei).
V. Putino grįžimo į Kremlių momentas šiuo atveju greičiausiai yra šalutinis, pirmiausia jie norėtų, kad prezidento rinkimai Rusijoje taptų demokratiniu veiksmu ar bent jau rimtesne jo iliuzija. Taigi iš karto kaip ir atmetamas variantas, kad dabartinis Rusijos premjeras vienas balotiruosis į prezidentus, o D. Medvedevas bus tiesiog nustumtas į šalį. Tokiu atveju nebūtų jokios demokratijos (nekalbant apie tuos pačius dekoracinius alternatyvius kandidatus, pvz., komunistas G. Ziuganovas ar dar kas nors, o demokratinė rusiškoji opozicija kaip visada bus nušalinta nuo rinkimų proceso).
Tuo pat metu abejotinas ir priešingas variantas. Kitaip tariant, jeigu V. Putinas, kaip ir 2008 m., parems D. Medvedevą, istorija tik pasikartos be jokių naujovių. Galbūt V. Putinas mano, kad Vakarams patiks, kad jis liks premjeru, o prezidento postą išsaugos tarsi liberalesnis D. Medvedevas? Tačiau iš tikrųjų pastarasis nėra joks liberalas ir jų tandeme lyderis yra aiškus, o žurnalistų ir politologų bandymai užsikabinti už kokių nors faktų, kurie galėtų įrodyti rimtesnio konflikto tarp V. Putino ir D. Medvedevo atsiradimą, yra labiau jų norai nei realybė.
Trečias variantas yra ir demokratinis, ir labai įdomus, bet, deja, mažai tikėtinas. Šiuo atveju V. Putinas ir D. Medvedevas vienu metu bandytų laimėti prezidento rinkimus. Pirmąjį galėtų iškelti „Vieningoji Rusija“, o antrąjį (po S. Mironovo pasitraukimo iš pirmininko posto) paremti „Teisingoji Rusija“. Tačiau vargu ar taip atsitiks. Kreipdamasis į Dūmą, V. Putinas pareiškė, kad Rusijai reikalingas ilgalaikis stabilumas, o dirbtinai sukurta atvira jo ir D. Medvedevo konkurencija galėtų suskaldyti politinį elitą ir destabilizuoti visą valdžios sistemą. Didelės prasmės (tiesą pasakius, jokios), žiūrint iš pragmatinės, o ne iš demokratinės pusės, nėra. Vadinasi, reikėtų laukti kitokio rinkimų scenarijaus. Ir šioje vietoje į galvą ateina retai svarstomas, bet teoriškai galimas ketvirtas jų variantas.
Galbūt V. Putinas vietoj savęs „mes į kovą“ su D. Medvedevu vieną iš savo bendražygių. Tai leistų pasiekti kelis tikslus. Pirma, būtų sukurtas „demokratinės konkurencijos“ vaizdas, pačiam V. Putinui liekant nuošalyje. Antra, be politinių nuostolių būtų patikrintos D. Medvedevo pozicijos. Žinoma, alternatyvus kandidatas gali būti parinktas toks, kad jis a priorinenugalės dabartinio Rusijos vadovo, bet gali būti iškelta ir rimtesnė figūra. Bet kuriuo atveju V. Putinas nieko nepraras.
Jis liks premjeru su bet kuriuo prezidentu, ar tai būtų jau išbandytas D. Medvedevas, ar kitas jo „draugas“, kuriam tektų pavaidinti valstybės vadovą artimiausius šešerius metus. Pagaliau į aukštąją politinę areną būtų įvestas dar vienas žmogus, o tai iš principo yra į naudą Rusijos valdžios piramidei, kadangi vieno D. Medvedevo, kaip žinomo viešo politiko, esančio po V. Putino „globa“, yra mažai.
Kas galėtų tapti Putino pasirinktu D. Medvedevo konkurentu? Pavyzdžiui, premjero pavaduotojas I. Sečinas. Jis daugelio ekspertų vertinamas kaip gana įtakingas politinis veikėjas ir tuo pat metu kaip ištikimas V. Putino sąjungininkas. Anksčiau dėl prezidento posto su D. Medvedevu konkuravęs S. Ivanovas šiandien tiesiog dirba savo darbą. Galima būtų pagalvoti apie S. Sobianiną. Bet jis tik neseniai tapo Maskvos meru ir vargu ar bus „ištrauktas“ iš šių pareigų. D. Kozakas užsiima pasiruošimu Sočio olimpinėms žaidynėms, o I. Šuvalovas nepasižymi ypatinga charizma, kad greitai galėtų tapti rimtu D. Medvedevo konkurentu. Trumpai tariant, gal I. Sečinas ir nebus pasirinktas prezidentinei kovai su dabartiniu šalies vadovu, bet jo kandidatūra, kaip svarstomas variantas, atrodo gana logiška. Nors galbūt antram raundui bus „prikeltas“ ir S. Ivanovas.
O gal V. Putinas specialiai pasakė, kad Vakarų demokratams patiks 2012 m. prezidento rinkimų spektaklis, o iš tikrųjų pats ims ir grįš į Kremlių. Niekam ne paslaptis, kad jis mėgsta cinišką sarkazmą, ir kai jį sunervina (o klausimai dėl prezidento kampanijos jį pradeda rimtai nervinti), yra linkęs savotiškai „pajuokauti“. Kalbant rimčiau, pavyzdžiui, vienas rusiškos demokratinės opozicijos lyderių, buvęs premjeras M. Kasjanovas, praktiškai neabejoja, kad V. Putinas pakeis D. Medvedevą jo poste. „Man visiškai aišku, kad dar prieš trejus metus V. Putinas priėmė sprendimą vėl atsisėsti į prezidento kėdę“, – pažymėjo jis. Tačiau tuo pat metu M. Kasjanovas neatmeta trečios kandidatūros varianto. „Egzistuoja tik vienas klausimas – ar palieka V. Putinas D. Medvedevą kitam terminui. Mano supratimu, ne. Net jeigu V. Putinas apsigalvos sėsti į Rusijos Federacijos prezidento kėdę, į šį postą bus iškeltas kas nors trečias“, – konstatavo demokratų atstovas.
Kaip ten bebūtų, esmė lieka ta pati. Spėlionės dėl „naujo“ Rusijos prezidento yra tik įdomios lažybos politologams, o valdžios sistema kaip tokia Rusijoje nepasikeis ir jos viršūnėje liks V. Putinas. Gerai tai ar blogai, pasakyti sunku. Rusijos demokratai mano, kad tai visiška aklavietė ir greitai šalis atsidurs prie revoliucijos slenksčio. Tačiau jau vienuolika metu, kai V. Putinas ir jo komanda yra valdžioje, ir Rusija nežlugo. Taip, yra daug neišspręstų problemų (pirmiausia nepavyksta perlaužti situacijos kovos su korupcija srityje ir pereiti nuo resursinės prie inovacinės ekonomikos), bet yra ir teigiamų dalykų (pavyzdžiui, „Skolkovo“ projektas; lėta, bet vis dėlto judanti į priekį pramoninės-gamybinės bazės modernizacija ir t. t.), tad rimtesnių prielaidų apokalipsiniam scenarijui nesimato.
Šiuo metu Rusija vis dar išgyvena laikotarpį, po kurio ji arba liks industrine valstybe, arba žengs į poindustrinę epochą. Laikas bėga greitai ir galimybių proveržiui lieka vis mažiau, o tvirtų garantijų, kad Rusijai pavyks pereiti nuo „stagnacinio stabilumo“ prie „stabilios raidos“, apie kurią kalba V. Putinas, nėra. Kadangi koks platus bebūtų pasirinkimas, kitos valdžios alternatyvos nėra, visa atsakomybė teks jam ir jo bendražygiams. Kita vertus, nugalėtojai neteisiami. Beliko tik nugalėti.
Vadim Volovoj
