Lietuvos valdžia krizės Ukrainoje metu pasižymėjo stipria retorika, savo tinklaraštyje aredrover.com rašo Kat Argo. Maža šalis prie Baltijos jūros buvo vienas iš artimiausių Kijevo sąjungininkų ES ir NATO. Jų ambasadorius, JT Saugumo tarybos neeilinio posėdžio metu, atsakydamas į parodomąjį suimtų Ukrainos kariuomenės karių „gėdos maršą“ separatistų užgrobtame Donetske, sakė: „...Rusija, vietoje to, kad pasiektų sprendimą, eskalavo situaciją teikdama ginklus, ekipuotę, samdinius ir, dabar jau karius, į Ukrainos teritoriją. Kalbėkime aiškiai – ginklai sukilėliams iš mėlyno dangaus nekrenta.“
Lietuvos valdžios atstovai savo antirusišką poziciją parodė visiškai aiškiai.
Neturėdamas daug patirties bendraujant su lietuviais, tie, kuriuos žinau, yra jų elitiniai kariai – Aitvaro padalinys arba Lietuvos specialiosios pajėgos (LITHSOF) – ir aš galiu pasakyti, kad, jeigu jie dalyvautų Ukrainos krizėje, antžeminio karo žemėlapis būtų visiškai kitoks.
LITHSOF buvo mechanizuoti Apokalipsės raiteliai – kur jie žygiuodavo, mirtis eidavo iš paskos.
Vietoje žirgų, jie turėjo keturis motociklus ir dėvėjo juodai baltas kaukes, dengiančias nosis ir burnas, ant kurių atsispindėjo kaukolė. Talibanas jų bijojo.
Jie akivaizdžiai nepaisydavo JAV saugumo nurodymų, tokių kaip 10km/h greičio laikymasis netoli bazės arba nuolatinis šalmų ir atšvaitų dėvėjimas. Jeigu taisyklė buvo kvaila, jie paprasčiausiai jos nesilaikydavo. Jų dalinio laisvės ir autonomijos pojūtis varė iš proto daugelį amerikiečių vadų.
Sykį lietuviai pylėsi kuro bazėje, o prisistatęs jaunas amerikietis seržantas pareikalavo taisyklingai užsisegti šalmus ir apsaugas. Vairuotojas gūžtelėjo pečiais ir pareiškė „No English!“, tuomet sėdo ant savo žirgo ir greitai (pernelyg greitai) nurūko į tolį, palikdamas jaunąjį seržantą dulkėse.
Vos kelios dešimtys LITHSOF karių Afganistane privertė su jais skaitytis. Jie virto Zabulo provincijos Talibano siaubu. Tai buvo vienintelis jų egzistavimo įrodymas ir jų legendos pagrindas. Jie buvo nuostabūs kovotojai: mūšyje – žaismingi ir užburiantys ir demonstruojantys nuolatinį, tačiau kontroliuojamą neatsargumą.
Jie kritikavo amerikiečių nenorą išlįsti iš apkasų ir visa tai lydinčius saugumo reikalavimus, kurie prieštaravo sveikam protui.
„Norinte saugiai pažaisti karą? Todėl jūs pralaimite...“ – arba dar atviriau, – „Mes kariai. Ne vaikai.“
Jie galėjo vaikščioti monetos atbraila, jeigu kas nors pakviestų. Jokios baimės. Jokių atsiprašymų. Jie išrastų savo taisykles, jeigu tai padėtų misijai.
Nepaisant savo baimingo įvaizdžio, jie buvo maloningi šeimininkai. Jie svetingai priėmė mus – tuos, kurie norėjo praleisti rūkydami vakarais cigarus jų „urve“ – vietoje, kuri virto prieglobsčiu daugeliui mūsų, savo stovyklavietėje.
Jie vaišino mus ramunėlių iš šviežių gėlių arbata arba kava su medumi (atvežtu iš namų). Kiekvienas naujokas privalėjo išbandyti jų sauną, kuria jie itin didžiavosi. Aš dažnai prašiau leidimo „pasivogti“ puodelį kavos ar pasimėgauti jų arbata, kol vieną sykį jie supyko ir pasakė, „Katyte, tu nesupranti,“ naudodami pravardę, kurią patys man parinko, „Mūsų urvas yra tavo urvas. Jauskis laisvai, nesijaudink ir nustok atsiklausinėti!“.
Jų vadas bazėje buvo vadinamas Leonidu (tačiau niekada – į akis), dėl jo stulbinančio panašumo į Gerardo Butlerio suvaidintą Spartos karalių. Pravardė iš tiesų atitiko jo reputaciją.
Leonidas sykį pasisodino mane mokyti skaičių, dienų, mėnesių savo gimtąja – lietuvių kalba – o tai, beje, nebuvo taip lengva. Vėlai naktį, kai negalėdavau užmigti, jis būdavo šalia viename kambaryje ir mes kalbėjomės apie gyvenimą, apie šeimą, ir jis stengdavosi man perteikti broliškų patarimų.
„Mes esame didelė šeima šiame urve,“ – teigė Leonidas. – „Mes praleidžiame vienas su kitu daugiau laiko negu su savo šeima. Mes kaunamės, mes pykstame vieni ant kitų, bet mes esame šeima. Ir aš manau, mes esame tavo šeima taip pat.“
Leonidas sykį pasakė man, kad taip atsitiko todėl, kad amerikiečiai pernelyg priprato prie komfortabilaus gyvenimo – gyvendami gerovėje mes praradome perspektyvą. Mes gyvenome komforte, aptekę taukais, supergaliomis ir praradome ryšį su pasaulio vizija.
Leonidas papasakojo apie Rusijos invaziją į Lietuvą.
Jis paaiškino, kad jų visuomenė taip pat buvo klestinti, taip pat aptekusi taukais ir komfortu. Jie išdavė savo laisves ir tęsė komfortišką gyvenimą iki tos dienos, kai buvo užgrobti, nelikus daugiau laisvės, kurią galėtų iškeisti.
„Rusijai buvo leista užgrobti neiššovus nė vieno šūvio,“ – pasakojo jis.
Jam tai buvo didžiulė gėda ir, kalbėdamas apie tai, kad daugiau tai niekada nepasikartos, jis atrodė drąsus ir ryžtingas.
Istorijos pamokos, kurias jis man suteikė, buvo supaprastinta ir šališka tų dienų įvykių versija, tačiau aš juos priėmiau kaip evangeliją. Niekas neturėtų abejoti Leonidu.
Antrasis dalinyje pagal rangą, žinomas kaip „žudikas iš už mylios su puse“, kai nušovė talibą iš didžiulio atstumo šiam sprunkant motociklu, sykį supaprastino savo „kietumą“ sakydamas, – „Mes esame lietuviai. Ir viskas.“
Aš nedaug žinau apie Lietuvą – tačiau tai, ką žinau apie jų karius: jie yra pasiaukojantys, mirtini ir išskirtinai lojalūs.
Lietuviai, kurie stovėjo priešais mane, yra ne tokie patys, kurie leido save užkariauti. Aš esu tikra, kad niekas, išskyrus Termopilų skerdynes, galėtų dar sykį pakartoti šią istoriją.
Vis dar rusenant Sovietų Sąjungos invazijos prisiminimams, manau, kad LITHSOF dislokavimas Ukrainoje būtų pakreipęs karo eigos rodyklę į Kijevo pusę, arba bent jau būtų nelengvai išgyvenama psichologinė trauma prorusiškiems kovotojams. Jie taptų Novorusijos siaubu.
Aš daugeliu atveju statyčiau pinigus už „Aitvaro“ komandą, kad ir prieš kokį priešininką jie kovotų.
Tiesiog „Aitvarui“ toks mūšis būtų eilinis geras dienos darbas.
