Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris teigia, kad bendraudama su Maskva Europos Sąjunga turi vadovautis realistišku požiūriu, o ne isterine ir pernelyg aštria reakcija. „Balsas.lt“ skaitytojams pateikiame J. Fischerio komentarą, pasirodžiusį prieš Europos Vadovų Tarybos susitikimą, kuriame jis skatina Europą pirmiausia išlikti vieninga ir stipria.
„Rusijos siekis peržiūrėti tvarką posovietinėse respublikose, kurias ji vadina „artimuoju užsieniu“, po pergalės Gruzijoje bus vykdoma tik su dar didesniu atkaklumu. Europa neturėtų turėti iliuzijų dėl to ir privalo tam ruoštis. Tačiau kol ES dar svarsto, ką daryti, šaltas realizmas, o ne isterinės reakcijos, turi imti viršų.
Deja, dabartinės situacijos Kaukaze lyginimas su Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais nėra tokio realizmo pavyzdys. Nei Vakarams, nei NATO Rusija nesudaro aiškaus strateginio pavojaus. Pavojus ateina iš islamiškųjų Pietų ir Tolimųjų Rytų, ypač iš kylančios supergalybės – Kinijos. Be to, Rusijos jėga net negali būti lyginama su ta, kuria disponavo Sovietų Sąjunga.
Iš tikrųjų, Rusija patiria dramatišką nuosmukį. Rusija turi mažai ką pasiūlyti pasaulio ekonomikai. Nepaisant milžiniškų įplaukų iš naftos ir dujų sektorių, jos infrastruktūra išlieka neišvystyta, o sėkminga ekonomikos modernizacija yra ilgas kelias, kuris Rusijai dar tik prieš akis. Negana to, jos politinė ir teisinė sistema yra autoritarinė, o begalė problemų, susijusių su mažumomis, vis dar lieka neišspręstos – todėl Rusijos dabartinis mėginimas kištis į Gruzijos teritorinį vientisumą ateityje gali tapti lemtinga jos klaida.
Manau, kad Šaltojo karo idėja yra klaidinanti. Šaltasis karas buvo ištvermės varžybos tarp dviejų panašios galios varžovų, o silpnesnysis galų gale turėjo pasiduoti. Rusija dabar nėra pajėgi dalyvauti panašioje kovoje. Tačiau kaip bandanti atsigauti supergalybė, Rusija toliau sieks konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis. Ji koncentruosis savo įtakos zonose ir stengsis išlaikyti savo, kaip pasaulinės energijos tiekėjos, vardą. Ji stengsis pasinaudoti visomis galimybėmis, kad galėtų sumenkinti JAV įtaką pasaulyje. Tačiau ji nebus pajėgi mesti iššūkį Amerikai – ar, žiūrint į ateitį, Kinijai – taip, kaip tai galėjo padaryti Sovietų Sąjunga.
Dabar jau aišku, kad ateityje Rusija vėl mėgins užtikrinti savo interesus karine jėga – ypač savo „artimajame užsienyje“. Tačiau Europa niekada negali sutikti su Rusijos bandymu atnaujinti tokią savo politiką. Konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų neišvengiamas. Europa remiasi sienų neliečiamumo principu, taikiu konfliktų sprendimu, teisės viršenybe, todėl šių principų atsisakymas vardan imperialistinio įtakos zonų pasidalijimo reikštų savęs sunaikinimą. Tačiau tolimesnė NATO plėtra į rytus sukeltų didesnę Rusijos neigiamą reakciją. Be to, tai vis tiek nepadidintų saugumo, kadangi ne visus duotus pažadus bus galima ištesėti kilus pavojui – tokią situaciją mes matome Gruzijoje.
Europa per ilgai ignoravo Rusijos stiprėjimą ir nebuvo pasiruošusi priimti to pasekmių. Tačiau pasikeitė ne tik Rusija. Pasikeitė visas pasaulis. Amerikos neokonservatoriai iššvaistė didelę dalį savo šalies galios ir moralinio autoriteto nereikalingame kare Irake, kuris susilpnino vienintelę Vakarų supervalstybę. Kinija, Indija, Brazilija, Rusija ir Persijos įlanka dabar yra nauji pasaulio ekonomikos centrai ir netrukus su jais reikės skaitytis. Žvelgiant į šias realijas, Rusijai grėsmė būti pašalintai iš G8 nekelia milžiniško rūpesčio – žemė Rusijoje nepradės drebėti. Europos susiskaldymas ir neįgalumas tik pabrėžia, kad Vakarai yra praradę ryšį su geopolitinėmis realijomis.
Atsakas į Rusijos imperinę politiką ir augančią galią neturi nieko bendro su Rusijos baudimu – reikia nustatyti Vakarų (ypač Europos) galios pozicijas. Tam reikia kelių priemonių:
• naujas politinis dinamiškumas santykiuose su Turkija, siekiant prijungti šią ypač saugumui svarbią šalį prie Europos;
• sustabdyti Maskvos „skaldyk ir valdyk“ politiką priimant bendrą ES energijos politiką;
• pradėti rimtai stiprinti Europos gynybines galimybes;
• didesni įsipareigojimai Ukrainai, kad bus ginama jos nepriklausomybė;
• didesnė keliavimo laisvė visiems rytiniams ES kaimynams.
Visa tai (ir dar daugiau) yra būtina padaryti, siekiant pasiųsti aiškų signalą Rusijai, kad Europa neliks abejinga, Rusijai grįžtant prie imperialistinės politikos.
Galimas daiktas, kad nė vienas iš šių dalykų nebus įgyvendintas. Būtent toks neveiksnumas ir yra pagrindinė Rusijos stiprėjimo bei Europos silpnėjimo priežastis. Tačiau kita vertus, negalima užmerkti akių ir prieš bendrus Rusijos ir Vakarų interesus. Bendradarbiavimas turi būti išlaikomas kaip galima ilgiau.
Akivaizdu, kad Rusijos elitui atrodo, jog silpnumas ir bendradarbiavimas yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Todėl tas, kas nori bendradarbiauti su Rusija (o tuo yra suinteresuota Europa), turi būti stiprus. Tai yra pamoka, kurią davė prievarta Kaukaze, ir kurią Europa turi nedelsdama įsisąmoninti“.
