Po siaubingo išpuolio prieš žodžio laisvę Paryžiuje žurnalistas, daugelio leidinių redaktorius Matthew Welchas, pasidalino savo pastebėjimais, kodėl nė vienas iš mūsų nesame Charlie.
Viena iš spontaniškai kilusių socialinių tinklų reakcijų į skerdynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje vakar buvo „Twitter“ tinkle išplatintas hashtagas #JeSuisCharlie („Aš esu Charlie“). Tai žavius sentimentus keliantis, dabar jau klasika tapusio po 9/11 įvykių „Le Monde“ išleisto „Nous sommes tous Americains.“ viršelio, priminimas.
Jeigu mes – visi kartu ar kai kurie iš mūsų – būtume „Charlie Hebdo“, štai keli veiksmai, kurių mes galėtume imtis:
*Ne tik publikuotume satyrinius paveikslėlius, varančius į neviltį islamo jautrias teroristų sielas, tačiau darytumėte tai praėjus vos šešioms dienoms po to, kai jūsų redakcija buvo padegta. Padegta už tai, kad eilinį sykį varėte į neviltį islamo teroristų jautrias sielas, ir darytumėte tai tokiu būdu, kuris yra natūraliai juokingas (subjektyvi asmeninė nuomonė) ir netgi jautrus, kartu su žinute – „Meilė yra stipresnė už neapykantą“.
*Ne tik atsispausdintume originalias pranašo Mahometo – istorinės asmenybės, jeigu tai pamiršome – karikatūras, tačiau apginti ir išsikovoti teisę taip elgtis po to, kai buvo sulaukta kaltinimų dėl įžeidžiančių publikacijų.
* Ne tik išgyventi tokį puolimą, tačiau ir su nepalaužiamu užsispyrimu atlaikyti bandymus primesti tau buvimą antiislamistu ar pusiau atgailaujančiu persivertėliu (prisiminkite, net nenusakomai narsus Salmanas Rushdie atsivertė į islamą), arba priversti jus pradingti liudytojų apsaugos programoje, kaip nutiko Sietlo karikatūristei Molly Norris.
„Charlie Hebdo“ išliko tais, kuo visada buvo – satyriški, jaunatviški, smagiai pašiepiantys visų rūšių galias, valdžios institucijas ir pasipūtėlius. Atlikite „Google“ paiešką žodžiams „Charlie Hebdo“ ir „Jesus“, tuomet paklauskite savęs, kuri žiniasklaidos priemonė šiame „kultūros karų bijančioje“ valstybėje su visomis savo galingomis laisvo žodžio apsaugomis turėtų drąsos ir laisvės piktžodžiauti ant abiejų pagrindinių religijų.
Pasižiūrėkite į neseniai išleistą „Charlie Hebdo“ žurnalų kolekcijos, kuri pagarbiai guli ant mano stalo, viršelį: tai nėra senovės religijų veidai, tai - dabartinės Prancūzijos būsena gangsterių pavidalu. Šis savaitraštis nėra tik karikatūros. Jie trupino visų rūšių galių pasipūtimą ir pamaldumą, pradedant pompastiškais asilais, kurie valdo Prancūziją, baigiant lygiai taip pat pompastiška (tačiau labiau keliaklupsčiaujančia) nacionaline žiniasklaida. Laikraštis pradėtas leisti 1970-ais, kai kita satyrinė publikacija apie Charleso De Gaulle'io laidotuves buvo cenzūruota. Redakcija dažnai publikuodavo tai, ką daugelis žurnalistų žinojo, tačiau buvo pernelyg bailūs tai apginti.
Karikatūristai, kuriuos vakar nužudė – Wolinski, Cabu, Tignous, Charb – buvo vieni iš mėgiamiausių šiuolaikinio prancūzų gyvenimo atstovų. Priešingai vienai iš labiausiai netikusių minčių, po tragiškų įvykių išsakytų „Twitter“ tinkle, jie nebuvo Andrew Dice Clay'aus stiliaus atstovai, tik ir ieškantys kaip įspirti labiausiai pažeidžiamoms mažumoms; Cabu, pavyzdžiui, labiausiai žymus dėl savo sukurto personažo „Mon Beauf“, privincialaus, tipinio prancūzo, kurį pašiepdavo dėl šio polinkio į purviną ir fanatišką mažumų engimą. Mano krikštatėvis prancūzas, kurio palaikomą „golistišką politiką“ (Ch. De Gaulle vykdytos politikos pasekėjai) dažnai kritikavo Cabu prisipažino, kad pasijuto taip, lyg jam į širdį būtų suvarytas peilis.
Todėl ne, mes visi nesame Charlie – kai kurie iš mūsų yra tokie pat kieti, tačiau nė vienas mūsų nėra toks drąsus. Jeigu daugiau mūsų būtų drąsūs ir atsisakę duoti bombonešiams veto, ir galbūt sureagavę į tuos amžinai pasikartojančius momentus ne, tarkim, ištrindami visas iki tol publikuotas Mohameto nuotraukas, kaip pasielgė „Associated Press“, o nuolat publikuodami prasmingas nuotraukas, tuo pasitarnaudami tiek skaitytojams, tiek komunikacijos rinkos išsklaidymui ir paįvarinimui, tik tada galbūt „Charlie Hebdo“ nebūtų tokie išskirtinai sprangūs, kaip ašaka gerklėje. Fanatiškam mąstymui būtų daug sunkiau ir visiškai neapsimoka smogti tūkstančiams smulkių taikinių, negu vienam dideliam.
Ir tai nėra tik mūsų, dirbančių žiniasklaidoje požymis, kad mums nepavyko būti „Charlie Hebdo“. Kiekvienas asmuo Vakaruose, būtų tai „Financial Times“ redaktorius ar JAV prezidentas, kuris klaidingai mano, kad negalima įžeidinėti naudojant žodžio laisvę ir klaidingai mano, kad kūrybiškas komentaras gali kažkaip išprovokuoti pražūtingą smurtą, taip pat prisideda prie vis labiau blogėjančio žodžio laisvės klimato, tuo pačiu ir laisvės bendrąja prasme.
Šiandien yra itin netinkama diena atsainiam požiūriui į visą tai. Ar jūs tikrai norite būti „Charlie Hebdo“? Tai eikite, gyvenkite ir kalbėkite drąsiai. Ir telaimina jus Dievas.
