Artimųjų Rytų problema tapo vienu „amžinųjų“ dabarties klausimų. Palestiniečių ir Izraelio piliečių žydų tarpusavio neapykanta tokia stipri, kad be įtakingos jėgos iš užsienio, kuri priverstų juos spręsti savo santykių problemas konstruktyviai, nieko gero net neverta tikėtis.
Kaip rodo praėjusių penkiasdešimties metų istorija, jokios Jungtinių Tautų rezoliucijos, kad ir kokios griežtos ir kiek daug jų būtų, nepadeda. Izraelis jas dažniausiai ignoruoja. Palestiniečiai išvis neturi savo valstybės, kurios balsas skambėtų iš Jungtinių Tautų tribūnos. Už juos kalba ir veikia kiti. Be abejonės, ir Izraelis negalėtų elgtis taip kaip dabar – sakykim, sumalti į miltus Gazą, – jeigu už jo nugaros nestovėtų Jungtinės Amerikos Valstijos.
Galiu būti apkaltintas JAV vaidmens sureikšminimu, bet nemanau, kad yra kokia nors kita jėga, galinti pajudinti šią problemą, išskyrus Jungtines Valstijas.
Ant naujojo JAV prezidento Baracko Obamos pečių gula ir šio klausimo sprendimo našta.
Pradžioje pažvelkime, kaip palestiniečiai ir žydai pateko į tokią padėtį, kaip įbrido į šias negyvesnes net už Negyvąją jūrą kraujo ir neapykantos marias.
Savo valstybės sukūrimas – sena žydų tautos svajonė
Sionizmo teoretikai, pradedant XIX amžiaus politiniu veikėju Theodoru Herzliu, siekė sukurti tokią žydų valstybę, kurioje žydai, šimtmečius kentę persekiojimus, jaustųsi saugūs. Po kurį laiką trukusių ginčų – buvo ir kitų siūlymų – pasirinkta Palestina.
Tačiau net kai kurie Izraelio įkūrėjai buvo nustebinti, kad tai, kas turėjo būti Dievo žydams skirta žemė, jau buvo apgyventa musulmonų arabų. Žydai iš Europos atvyko ne į tuščią žemę ir valstybę teko kurti jėga, įveikiant vietos arabų pasipriešinimą.
Po Antrojo pasaulinio karo Izraelis buvo sukurtas daugiausia išstumiant vietinius palestiniečius iš gimtųjų žemių. Iki šiol didelė dalis palestiniečių gyvena tremtyje – pradedant Jordanija ir baigiant Iraku bei kitomis šalimis.
Per 1967 metų karą Izraelis dar labiau padidino savo teritoriją, užimdamas Vakarų Krantą, Gazos ruožą, Sinajaus pusiasalį ir kitas teritorijas. Naujai užimtose žemėse, remiami Izraelio valstybės, kūrėsi kolonistai žydai. Tačiau nei Gazos ruože, nei Vakarų Krante jų nebuvo tiek, kad jie būtų kas nors daugiau nei nesaugiai besijaučianti, dažnai fanatiška, mažuma.
Izraelio, kaip žydų valstybės, problemos nesibaigia 1967-aisiais okupuotomis teritorijomis.
Pačiame Izraelyje, paliekant nuošalyje okupuotas teritorijas, palestiniečiai (Izraelio piliečiai) sudaro vis didesnę gyventojų dalį. Šiuo metu beveik 24 procentai šalies piliečių yra palestiniečiai. Ši tendencija nenaudinga žydams. Tačiau realybė yra tokia, kad žydai turi keliskart mažiau vaikų nei arabai. Laikui bėgant demografinė situacija Izraelyje labai stipriai keisis palestiniečių naudai. Be to, anksčiau Izraelis buvo labai patraukli šalis imigrantams – sakykim, iš Sovietų Sąjungos, tačiau šiuo metu nauji imigracijos šaltinai neegzistuoja. Greičiau stebimas priešingas reiškinys – dėl nesaugios valstybės padėties dalis žydų išvyksta ten, kur karo ir terorizmo pavojus yra mažesnis. Kitaip sakant, emigracija po truputį tampa vis didesne bėda.
Dauguma problemų, su kuriomis susiduriama dabar, yra sukeltos 1967 metų karo, kai Izraelis okupavo didžiules teritorijas. Izraelis paprasčiausiai nepajėgia šių teritorijų išlaikyti. Tai suprato net toks „vanagas“ kaip buvęs Izraelio vadovas Arielis Sharonas, kuris nurodė palikti Gazos ruožą.
Be to, kokia stipri bebūtų Izraelio kariuomenė, ji nebepajėgi susidoroti su tokiomis naujomis ginkluotomis grupuotėmis kaip Libano „Hezbollah“.
Šių metų pradžioje Gazoje įsikūrusio „Hamas“ problemą buvo pabandyta išspręsti panašiai kaip Libano „Hezbollah“, bet ir vėl, atrodo, lemiamos pergalės nebuvo pasiekta.
Prieita aklavietė
Iš jos išvesti gali tik nešališkas Jungtinių Valstijų tarpininkavimas. Tokio tarpininkavimo iki šiol nebuvo, nes JAV paprastai buvo Izraelio pusėje, nors tokio sąjungininko regione turėjimas, ypač pasibaigus šaltajam karui, objektyviai žiūrint, sukuria problemų daugiau, nei suteikia privalumų. Kad ir toks paprastas faktas: nafta yra arabų šalių, su kuriomis Tel Avivas niekaip neranda bendros kalbos, o ne Izraelio rankose. Prezidentas B. Obama savo pirmajame interviu arabų televizijos kanalui „Al-Arabia“ pripažino, kad arabų šalių atžvilgiu iki šiol JAV politika nebuvo „teisinga“. Tai jau ne pirmi metai kartoja arabų politikai, kova už palestiniečių laisvę tapo visokio plauko islamo radikalų šūkiu.
Teisingas palestiniečių klausimo išsprendimas yra ir JAV, ir Izraelio, jeigu jis pagaliau nori nustoti gyventi apsupties ir karo sąlygomis, problema.
Televizijos kanalui „Al-Arabia“ B. Obama išdėstė planuojamus pokyčius. Visų pirma jis pabrėžė, kad Amerika sieks įtikinti visus musulmonus, jog ji nėra priešas – gana sunkus uždavinys po Abu Graibo kalėjimo Irake skandalo ir po negailestingų Izraelio veiksmų Gazoje. B. Obama sakė, kad laukti nebėra kada, ir naujasis Jungtinių Valstijų pasiuntinys, patyręs diplomatas George‘as Mitchellas jau atvyko į Artimuosius Rytus.
Už poros savaičių Izraelio laukia parlamento rinkimai. Sociologinės apklausos rodo, kad dauguma rinkėjų remia konservatyvią Benjamino Natanyahu partiją, kuri apie jokią, juolab „gyvybingą“, palestiniečių valstybę nenori net girdėti.
Tačiau Izraelis yra viena labiausiai finansiškai ir politiškai Amerikos remiamų valstybių. Be Vašingtono paramos Izraelio padėtis jau dabar būtų ne tik grėsminga, bet netgi tragiška. Tai turėtų suprasti net B. Natanyahu.
Kitaip tariant, Artimųjų Rytų politikos sprendimo raktas yra Amerikos rankose. Visa kita yra politinės valios ir moralinio apsisprendimo klausimas.
Jonas Motiejūnas
