Šiandien JAV Kalifornijos teismo prisiekusieji išėjo pasitarti, kokį sprendimą priimti Jurijaus Michelio ir Jurijaus Kadamovo, išeivių iš buvusios SSRS, byloje. Šie asmenys prieš teismą stojo už tai, kad nužudė penkis žmones pasmaugdami juos kilpa ar uždusindami plastikiniu maišu, o jų kūnus sumetė į apleistą vandens saugyklą Šiaurės Karolinoje, rašo "The Los Angeles Times".
42-ejų J.Michelis ir 40-metis J.Kadamovas gali būti nuteisti myriop, jei bus pripažinti kaltais dėl šių nusikaltimų. Prieš teismą stojo ir Natalija Solovjova bei Aleksijus Markovskis, bet jiems mirties bausmė negresia.
Tyrimo metu nustatyta, kad gaujos nariai grobdavo žmones, reikalaudami iš jų giminių išpirkos, o ją gavę itin žiauriai nužudydavo savo aukas, kuriomis paprastai tapdavo buvę SSRS piliečiai.
Kaltintojai tvirtina, kad norėdami užvaldyti nesąžiningai įgytą turtą (audinių kailinius, automobilį "Mercedes-Benz"ir kelis grynaveislius dobermanus), J.Michelis ir J.Kadamovas suplanavo seriją gerai apgalvotų nusikaltimų prieš Rusijos emigrantų bendruomenės narius.
Suimti jie ne mažiau įžūliai bandė pasprukti iš Los Andželo centre esančio federalinio kalėjimo.
Tačiau judviejų advokatai tvirtina, kad policija suėmusi ne tuos žmones. Jų nuomone, talentingas finansininkas J.Michelis nebūtų "tepęsis rankų" tokiomis nešvariomis žmogžudystėmis.
O J.Kadamovas, teigia advokatai, apskritai tebuvo J.Michelio pavaldinys, kuris vykdė smulkius jo pavedimus, vildamasis sulaukti paramos savo beįsibėgėjančiam verslui.
Abiejų teisiamųjų advokatai, nepaisant tam tikrų pozicijų skirtumų, sutinka dėl vieno: žmogžudystes įvykdė nekontroliuojamais tapę smulkūs banditėliai, kurie vėliau, bandydami išvengti bausmės, sutiko bendradarbiauti su prokuratūra. Kaltintojai paskelbė įvykių, atvedusių prie penkių žmogžudysčių, grandinę.
J.Michelio pažintis su J.Kadamovu ilgainiui peraugo į draugystę, vėliau jų ryšys virto kriminaline partneryste, kurios apogėjumi tapo 2001 metais subrandintas sąmokslas grobti žmones už išpirką.
Jie pasisamdė vietos nusikaltėlių autoritetus, tarp jų Ainarą Altmanį, kuris pažadėjo išmušti skolas iš neįtikusių verslininkų.
Pirmąja auka tapo Meyeris Muscatelis (Mejeris Muskatelis), verslininkas, kurio sritis buvo nekilnojamojo turto remontas. Nusikaltėlius suviliojo jo finansinė sėkmė. Naudodamiesi suklastotus dokumentus pateikus įsigytais mobiliaisiais telefonais, ji įsiviliojo M.Muscatelį į J.Michelio namą Enčine, pasakę neva norį aptarti nekilnojamojo turto sandorį. Paskui suokalbininkai apsirūpino, kaip teigia kaltintojai, "pagrobėjo rinkiniu" - raudona izoliacine juosta, dviejų rūšių pirštinėmis, plastikinėmis virvėmis ir permatomomis užmovomis batams.
M.Muscateliui įėjus pro paradines duris pagrobėjai jį užpuolė, užrakino kambaryje ir bandė nuimti pinigus nuo jo banko sąskaitų. Tačiau planas žlugo, bankui pareikalavus ateiti pačiam. Tuomet banditai surišo M.Muscatelį ant garažo grindų, apvyniojo jo galvą izoliacine juosta ir atsisėdo ant viršaus.Vėliau, kaip liudija A.Altmanis, J.Michelis užmovė jam ant galvos plastmasinį maišą ir laikė tol, kol šis užduso.
Paskui nusikaltėliai valstijos žemėlapyje susirado nuošalią Niumeloneso vandens saugyklą netoli Sonoros. Įveikę ilgą kelią, kurį kaltintojai atsekė pagal užfiksuotus mobiliųjų telefonų skambučius, jie atsidūrė ant siauro tilto. M.Muscatelio, kurio kraujo rasta ant tilto, kūnas buvo numestas į vandenį, o vėliau iškilo ir buvo pastebėtas vietinio žvejo.
Panašia strategija naudotasi ir nužudant kitas keturias aukas. Per finansų konsultantę Ritą Pekler jie tikėjosi prisigretinti prie jos turtingo kliento, bet kai to padaryti nepavyko, moterį nužudė ir nuvežė prie tos pačios vandens saugyklos.
Kita auka tapo Aleksandras Umanskis, kurio verslas buvo susijęs su aukštos klasės automobiline įranga. Auka su džiaugsmu sutiko susitikti su J.Kadamovu ir žvilgtelti į jo automobilį. Verslininkas irgi buvo pagrobtas, o po keturių kankinamo laukimo dienų aukos šeima bandė derėtis dėl jo išlaisvinimo ir perdavė pagrobėjams dešimtis tūkstančių dolerių.
A.Umanskio šeima susisiekė su policija, bet Federalinis tyrimų biuras nesugebėjo jo rasti, tad galiausiai ir šis buvo nužudytas. Net ir po jo mirties nusikaltėliai skambinėjo giminėms, reikalaudami pinigų.
Netrukus nusikaltėlių dėmesį patraukė rusų verslininkas Georgijus Safijevas, magnatas iš Beverli Hilso, kurį jie nutarė sudoroti kartu su 29-erių metų aktoriumi Nikolajumi Charabadze. G.Safijevas norėjo, kad pastarasis vaidintų filme apie žmogų amfibiją.
N.Solovjova įviliojo jaunąjį aktorių į savo meilužio J.Kadamovo biurą neva pokalbiui su Holivudo atstovais. Vaikinui įėjus jį apspito ginkluoti žmonės ir prirakino prie kėdės, reikalaudami paskambinti G.Safijevui ir pakviesti į dalykinį susitikimą, už tai žadėdami parūpinti bilietus į "Auksinio gaublio" apdovanojimų įteikimo ceremoniją. N.Charabadzės ir G.Safijevo kūnai taip pat buvo nuvežti prie vandens saugyklos.
Tik 2002 metų pradžioje federaliniai agentai atskleidė šiuos nusikaltimus. Suimti vykdytojai ėmė teikti informaciją. Visiems jiems iki šiol gresia rimti kaltinimai ir galimas įkalinimas iki gyvos galvos. J.Michelis, pasiturintis verslininkas, kalbantis keliomis užsienio kalbomis, teisme stengėsi sužibėti kaip finansininkas.
Tačiau prasidėjus kryžminei apklausai, jis jau nevaidino profesionalo. Jo parodymai buvo anuliuoti, nes jis atsisakė atsakinėti į klausimus, o vėliau ir dalyvauti teismo posėdžiuose.
Procesui baigiantis jo vieta buvo tuščia. "Mes neprašom, kad jūs jį pamiltumėte", - sakė, kreipdamasis į prisiekusiuosius jo advokatas. Tačiau jis tvirtino, kad J.Michelis "pernelyg protingas ir prityręs", kad paliktų šitiek įkalčių, kuriuos surinko prokuratūra šioje byloje: telefoninių pokalbių įrašus, bankų apskaitinius lapus, net čekį iš ūkio reikmenų parduotuvės.
Prokuroras Robertas Dugdale'as (Robertas Dugdeilas) nutapė kitokį paveikslą, pademonstravęs siaubą keliančias aukų kūnų, iškeltų iš ežero, nuotraukas. Kaltinamieji, sakė jis prisiekusiesiems, kaltinami "nepasotinamu gobšumu ir nežabotu žiaurumu".
