Barack Obama bus kitas Jungtinių Valstijų prezidentas
Amerikos situacija buvo skausmingai sąlygota paskutinių dviejų prezidento rinkimų. Šalis buvo karčiai pasidalinusi į raudonąsias ir mėlynąsias valstijas su keletu neapsisprendusiųjų, ir viską nulemdavo tik saujelė balsų. Lapkričio 4-osios antradienio naktį demokratų kandidatas į prezidentus Barack Obama sujaukė pusę kartos Amerikos politiką valdžiusias prielaidas. Intriguojantis ir – daugeliui – įkvėpiantis politikas sausio mėnesį perims postą iš nepopuliariausio moderniųjų laikų prezidento.
Kai 2004 m. B. Obama pasakė jį išgarsinusią kalbą, kurioje pasmerkė „mėlynąsias valstijas“ ir „raudonąsias valstijas“, atrodė neįtikėtina, kad jis bus tas, kuris panaikins tą pasidalijimą. Bet šiuose rinkimuose jo pergalės mastas yra įspūdingas: jis laimėjo bent 333 rinkikų kolegijos balsus ir tikriausiai gerai pasirodys visuotiniame balsavime.
Naujasis Hempšyras, mylimas John McCain dėl jo ten pasiektų pergalių pirminiuose rinkimuose 2000 m. ir 2008 m., atiteko B. Obama. Tuomet krito Pensilvanija – didelė valstija, kurioje J. McCain išbandė savo paskutinę strategiją. Jis tikėjosi sukelti ekonominių ir asmeninių abejonių dėl B. Obama, tuomet atimti valstiją iš demokratų ir atsverti kitur patirtus praradimus. Nepavyko. Ohajas balsuodavo už kiekvieną respublikonų nuo Linkolno laikų Baltuosius rūmus siekusį laimėti kandidatą. Kai valstija atiteko B. Obama, rinkimai, iš esmės, baigėsi. Kitos buvusios respublikonų valstijos, tokios kaip Ajova ir Naujoji Meksika, strimgalviais puolė B. Obama keliu. Galiausiai, garantuodama jam tvirtą pergalę, B. Obama taip pat atiteko Florida.
Atrodo, kad ekonomika buvo esminis jo pergalės veiksnys. 2004 m. George Bush buvo perrinktas, pabrėždamas tris dalykus: „Dievas, gėjai ir ginklai“. Pavaizduodama B. Obama kaip nenusimanantį elitistą, Hilary Clinton tarp ekonomiškai vargstančių, bet socialiai konservatyvių „Reagan demokratų“, tarp jų daugelį Ohajyje ir Pensilvanijoje, prieš B. Obama pasiekė didelių laimėjimų. Tačiau šią savaitę rinkimų dieną B. Obama sugebėjo patraukti tokius rėmėjus. Nors respublikonai rinkėjus bandė gąsdinti dėl senų B. Obama santykių su savo prieš amerikiečius nusistačiusiu dvasininku ir trumpalaikės pažinties su 7 dešimtmečio teroristu, rinkėjams labiau rūpėjo jų piniginės. Jie taip pat smarkiai nubaudė valdančiąją partiją, nepaisant to, kad jos standartų propaguotojas J. McCain sau priskyrė savarankiškai mąstančiojo statusą.
B. Obama turės draugišką kongresą. Demokratai padidino savo daugumą Atstovų rūmuose. Daugiau simboliškai daug respublikonus reprezentuojančių veidų buvo nugalėti Senate: Elizabeth Dole Šiaurės Karolinoje, John Sununu Naujajame Hampšyre ir Jim Gilmore Virdžinijoje. Tačiau nepanašu, kad demokratai Senate sugebės gauti 60 vietų – tokio skaičiaus reikia įveikti respublikonų obstrukcionistus. Senato respublikonų mažumos lyderis Mitch McConnell po sudėtingų rinkimų Kentukyje išlaikė savo vietą.
B. Obama turėjo atlaikyti daugybę puolimų, ypač dėl savo patirties trūkumo, elitizmo ir „įžymybės“ statuso. Bet jis vykdė ramią ir disciplinuotą kampaniją ir, svarbiausia, sugebėjo įtikinti rinkėjus, kad finansinių ir ekonominių rūpesčių laikais jis bus patikimesnis vadovas. J. McCain, priešingai, iš rankų paleido kamuolį, kai tinkamai neatsakė į pastarųjų savaičių ekonominę suirutę. B. Obama taip pat pavyko įkalbėti balsuoti jaunimą ir juodaodžius. Ir kartu su skeptiškais darbininkų klasės baltaisiais bei tradiciniais demokratų rėmėjais iš rytų ir vakarų pakrantės jis sukūrė pergalingą koaliciją.
Amerika nepasisuko visiškai į kairę. B. Obama, ypač su savo didele demokratų dauguma Kongrese, turės atsargiai valdyti lūkesčius. Demokratai norės didelių postūmių į kairę. Tačiau B. Obama žino, kad Bill Clinton po dviejų metų prarado savo daugumą Kongrese dėl to, kad per daug pasuko ta kryptimi.
Visa tai ateitis. Antradienio naktį šventimo buvo tikimasi Čikagoje ir kitur, nes Amerika – šalis gimusi su bjauriu vergovės apgamu – rengėsi pasveikinti savo pirmąjį prezidentu išrinktą juodaodį. Tai žymus istorinis pasiekimas.
Parengta pagal The Economist
