Savo tekste „JAV dar turi laiko nusistatyti stiprią poziciją Ukrainos klausimu“ J. Boltonas teigia, kad skaldyti Ukrainą prieš jos valią yra nepriimtinas elgesys, todėl Vašingtonas turėtų pagelbėti Kijevui ginklais bei kitais įmanomais būdais, apsvarstyti 2008 metų prezidento George`o W. Busho planą skubos tvarka Ukrainai suteikti narystę NATO.
JAV ir Europos akcijų biržose ištisas savaites buvo galima stebėti svyravimus dėl nuolatinės galimo karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos grėsmės. Ukrainoje Kijevo pajėgos sėkmingai iš savo teritorijų stūmė Rusijos remiamus separatistus. Daugeliui, įskaitant Maskvą, antiteroristinės operacijos rezultatai atrodė stebėtinai sėkmingi, tačiau kartu didino tiesioginės Rusijos intervencijos baimę. Nors kalbos apie galimus susidūrimus akcijų biržose sukėlė ypač dideles bangas, karo tarp nacionalinių Rusijos ir Ukrainos kariuomenių tikimybė yra menka.
Ironiška, tačiau kol Vakarų kapitalo rinkos dėmesingai stebi Ukrainos ateities perspektyvas, prezidentas B. Obama, atrodo, atsiribojo ir nebesidomi Ukrainos likimu. Tiesa, prezidentas atrodo nusišalinęs ne tik nuo Ukrainos reikalų, bet ir nuo chaoso Vidurio Rytuose. Tačiau tingios vasaros dienos Marthos vynuogyne [kur atostogas leidžia B. Obama – LRT.lt ] negali užtemdyti nuolatinių Rusijos pastangų dominuoti nepriklausomose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse.
Ukrainos dydis, potenciali ekonominė galia, strateginė vieta paverčia ją dideliu prizu Rusijos prezidentui V. Putinui, kuris siekia atkurti „teisėtą“ Rusijos vaidmenį pasaulinėje scenoje. Nors V. Putinas vargiai įsiviešpataus Ukrainoje šiandien, jo galia ten ryškiai sustiprėtų, jei Vakarams pristigtų valios ar jie imtų skirti mažiau dėmesio Ukrainos įvykiams. Panašu, kad šiuo metu tai ir vyksta.
Nepaisant V. Putino „pagalbos konvojaus“ Ukrainai bei pasvarstymų, kad ten galėjo būti vežami ginklai separatistams, Rusijos „planas A“ nėra jėga įgyti daugiau Ukrainos teritorijos. V. Putinas nori, kad Kijevo valdžios interesai atitiktų Rusijos interesus ir poreikius.
Nepaisant vėlesnės Krymo aneksijos, V. Putinas patyrė pralaimėjimą tuomet, kai po neramumų prorusiška Viktoro Janukovyčiaus valdžia Kijeve buvo priversta pasitraukti, Ukrainai vadovauti ėmė ne tokia Kremliui paklusni vyriausybė. Tačiau V. Putinas bando atgauti tai, ką pralaimėjo, žinodamas, kad jo rankose yra stipri korta – milžiniški naftos ir dujų pardavimai Ukrainai, o Vakarų sankcijos vos pakeičia V. Putino skaičiavimus. Tuo metu europiečiai nervinasi dėl neigiamų sankcijų pasekmių jų šalių ekonomikai, o Ukrainos valiuta pasiekė rekordines žemumas JAV dolerio atžvilgiu.
Bet tai, kad V. Putinas nesiekia oficialiai įgyti daugiau teritorijų, nereiškia, kad jis neginkluoja, nefinansuoja ir nevadovauja Ukrainos separatistams. Jo tikslas yra prikelti pertvarkos šmėklą, tačiau ne per daug stipriai, nebent, jo požiūriu, tai būtų vienintelis būdas apginti Rusijos pasienio interesus. V. Putinas turbūt žino, kad, jei jis užims daugiau teritorijos, likusi Ukrainos dalis visomis išgalėmis stengsis prisijungti prie NATO bei Europos Sąjungos ir visą likusį laiką jaus nenumaldomą priešiškumą Maskvai. Užuot aneksavęs pusę Ukrainos ir priešu pavertęs likusią jos dalį, V. Putinas yra linkęs rinktis neutralią vientisą Ukrainą vakarinės Rusijos sienos pusėje. To ir sieks V. Putinas, kitą savaitę susitiksiantis su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka.
Kodėl tuomet V. Putinas aneksavo Krymą? Tai tikrai neišsprendė jo problemos Ukrainoje, nes šalies gyventojų pozicijos pusiausvyra pakrypo Rusijos nenaudai. Kita vertus, Krymo aneksija buvo teigiamai įvertintas žingsnis Rusijoje, padidinęs V. Putino populiarumą. Deja, patetiškai neadekvati Vakarų reakcija į Krymo aneksiją neabejotinai įtikino V. Putiną, kad, jei jam pavyko tai, atsirėžti dar daugiau Ukrainos teritorijos jis galėtų palyginti maža kaina, net jei tai būtų jo mažiau trokštamo „plano B“ įgyvendinimas.
B. Obama pakartotinai papriekaištauja V. Putinui dėl tarptautinės teisės pažeidimų, tačiau šie priekaištai kartu su nesisteminėmis, prastai vykdomomis sankcijomis gali daryti įspūdį B. Obamos klapčiukams, o V. Putinui gali turėti visiškai priešingą poveikį. V. Putinas mato Amerikos silpnumą ir atsitraukimą.
Nors jau vėlu, JAV dar turi laiko nusistatyti aiškią ir stiprią poziciją. Skaldyti Ukrainą prieš jos valią yra nepriimtinas elgesys. Vašingtonas turėtų pagelbėti Kijevui ginklais bei kitais įmanomais būdais, apsvarstyti 2008 metų prezidento George`o W. Busho planą skubos tvarka Ukrainai suteikti narystę NATO.
Taip padaręs B. Obama pašalintų neaiškumus tarp NATO ir Rusijos, kuriais naudojasi V. Putinas, net jei dėl silpnos B. Obamos lyderystės buvo prarastas Krymas. Tik sukūrę veiksmingą atgrasymo strategiją galėsime užkirsti kelią panašiems Rusijos agresijos proveržiams ateityje.
Apsvarstyti reikia ne tik Rusijos agresijos atvejį. Pietų ir Rytų Kinijos jūrose teritorines pretenzijas reiškianti Kinija, branduolinį ginklą platinančios Šiaurės Korėja ir Iranas, regioninė ramybės drumstėja Venesuela, teroristai ir jų rėmėjai visame pasaulyje mato panašią JAV poziciją. Silpna Amerika neveda į taikesnį pasaulį, ji veda į visišką jo priešingybę.
Johnas Boltonas yra buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose, vyresnysis Amerikos verslo instituto bendradarbis.
