Niujorke prasidėjusi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesija tampa ne tik ugningų kalbų tribūna, bet ir svarbių susitikimų arena. Nors dvišalės derybos sesijos metu nerekomenduojamos, pasaulio šalių vadovų kontaktai neišvengiami ir dažnai būna net svarbesni negu oficialūs vizitai.
Su nepaprastu susidomėjimu laukiamas Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado ir JAV vadovo Baracko Obamos susitikimas Niujorke. Impulsą šiam neplanuotam pasimatymui davė pats Irano lyderis, NBC televizijos programoje pareiškęs, kad jo šaliai nereikia branduolinio ginklo ir jo kūrimo programos, nes Iranas ir be jo gali apsiginti. Taip pat M. Ahmadinejadas spaudos konferencijoje Teherane pareiškė esąs pasirengęs dvišalius santykius aptarti su JAV prezidentu B. Obama. Tokia galimybė gali pasitaikyti jau šią savaitę – JT Generalinės Asamblėjos sesijos metu. „Aš tai siūliau George‘ui W. Bushui, tai siūlau ir Barackui Obamai, ir dalyvaujant žiniasklaidai tai būtų geriausias būdas apsvarstyti visas tarptautines problemas“, – kalbėjo Irano lyderis.
Interneto svetainėje „RBK Daily“ Vašingtono analizės centro „Henry Stimson Center“ analitikas Davidas Mitchelas pažymi, kad Irano vadovas yra geras oratorius ir diskusijų dalyvis, tai jis įrodė pasisakydamas JT tribūnoje, o G. W. Bushas tuo nepasižymėjo. Todėl B. Obama yra tinkamas Irano lyderio oponentas, juolab kad JAV prezidentui reikia pakelti savo reitingus.
„RBK DAily“ rašo, kad iš tiesų amerikiečiai vis labiau nusivilia B. Obamos politika, jo reitingai štai jau keletas mėnesių krinta. Antai birželį B. Obamos veikla buvo patenkinti 62 proc. amerikiečių, liepą – jau tik 56 proc., o rugpjūtį jo populiarumas nukrito iki 52 procentų. Nepatenkintų prezidento darbu amerikiečių skaičius kilo atitinkamai iki 31 proc. birželį, 38 proc. – liepą ir 41 proc. rugpjūčio mėnesį.
Irano vadovas taip pat negali džiaugtis savo valdymu. Nuolatiniai neramumai, vos neperaugantys į „žaliąją revoliuciją“, nepasitenkinimas tarp rinkėjų, kurie birželį išrinko M. Ahmadinejadą antrajai kadencijai, didėja. Protestų malšinimas populiarumo neprideda.
Iškart po rinkimų, birželio viduryje, Vakarų spauda rašė, kad išryškėjo paradoksas: šioje nuolatinių protestų apimtoje radikalaus islamo šalyje visuomenė įgauna vis didesnės demokratinės patirties. Galbūt todėl Vakarų valstybės atsargiai vertino rinkimų rezultatus ir neskubėjo kritikuoti antrąją kadenciją pradėjusio šalies lyderio. Laikraštis „The Wall Street Journal“ rašė, kad daugelis nuogąstauja, jog jo perrinkimas Vašingtonui padės sutelkti tarptautinę visuomenę prieš Irano branduolinę programą. Jeigu būtų laimėję reformų šalininkai, Jungtinėms Valstijoms vargu ar būtų pavykę savo pusėn palenkti kitas Vakarų šalis. Štai kodėl nei JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, nei pats prezidentas B. Obama nesiryžo viešai užginčyti M. Ahmadinejado pergalės ir atvirai palaikyti reformatorių. O viceprezidentas Joe Bidenas netgi pareiškė, kad „JAV nacionalinius interesus atitinka tiesioginis dialogas su Irano režimu“. Mat Vašingtonas įsitikinęs, kad visus sprendimus dėl Irano branduolinės programos priima ne prezidentas, o dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei.
Vakarų spauda suabejojo, ar opozicijos lyderis Miras Husseinas Mussavis, gavęs apie 34 proc. balsų – daugiausia miestiečių, vidurinės klasės ir studentų, būtų geriau negu M. Ahmadinejadas. Jo žmona Zahra Ranavard buvo sulaikyta, kai norėjo patekti į Teherano universitetą, kuris prieš 10 metų tapo masinio studentų pasipriešinimo židiniu. Agentūrai „Reuters“ ji sakė, kad liaudis pavargo nuo žodžio laisvės suvaržymų, augančios infliacijos ir lyderių avantiūrizmo. Iš tiesų, kaip rašo Londono „The Guardian“, dabar šalyje infliacija siekia 23 proc., o nedarbas išaugo iki 17 procentų. Todėl laikraštis rinkimus vadina „politiniu karnavalu“, nes varguolius ginantis M. Ahmadinejadas, esant tokiai sunkiai ekonomikos padėčiai, sugebėjo iškovoti pergalę.
Kitaip sakant, po šių rinkimų dar labiau suabejota, ar pasiteisina nuolatinis tiesioginis Vašingtono spaudimas Teheranui. Jis iki šiol neduoda laukiamų rezultatų. Jeigu tokia taktika bus naudojama ir toliau, perrinkus konservatorių prezidentu, Irano ir JAV bei jų sąjungininkų santykiai pablogės per artimiausius mėnesius, ir Teheranas taps didžiausiu B. Obamos tarptautinės politikos egzaminu. Aistras regione kaitina ir tokie pareiškimai, kokį iš karto po rinkimų paskelbė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu: Irano režimą ir perrinktą prezidentą jis pavadino „apokalipsės kultu“.
Bet, pasibaigus kritiniam (taip tvirtina astrologai) rugpjūčio mėnesiui, reikalai, atrodo, krypsta į „šaltojo karo“ tarp Teherano ir Vašingtono pabaigą. Nors, kaip rašo naujienų svetainė „Mignews.com“, Izraelis ir toliau grasina smogti Iranui branduolinį smūgį, buvęs Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis interneto svetainėje „The Best“ ragina Baltuosius rūmus užkirsti kelią tokiems Tel Avivo planams, nes „Iranas negali sukurti Izraeliui rimtų problemų“. Jis netgi siūlo numušti Izraelio karinius naikintuvus, jeigu šie atakuotų Irano branduolinius objektus per Irako teritoriją.
Vašingtonas privalo atšaldyti žydų keršto aistras, rašo Vakarų apžvalgininkai. Italų „La Repubblica“ su ironija rašo, kokia bus sunki ši savaitė B. Obamai. Libijos lyderiui Muamarui Gaddafi jis geriausiu atveju tegali paspausti ranką (juk jis atsisakė branduolinio ginklo mainais į politinę reabilitaciją), turi nesišypsoti susitikęs Venesuelos vadovą Hugo Chavezą, vengti glėbesčiuotis su Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu, be to apgalvoti savo kontaktus su ketvirtadienį Pitsburge prasidedančio G20 šalių susitikimo dalyviais.
Bet dabar didžiausias jo galvos skausmas – Irano vadovas. Kol B. Obama neatsakė į jo kvietimą susitikti, JAV slaptosios tarnybos uoliai tikrina dviejų šalių lyderių judėjimo maršrutus, kad tik jie nesusikirstų. Bet „La Repubblica“ Baltųjų rūmų šeimininkui primena prieš dvejus metus jauno senatoriaus demokrato nuo Ilinojaus valstijos išsakytą pažadą: kai jis kada nors tapsiąs prezidentu, be jokių išankstinių sąlygų susitiksiąs deryboms su Irano lyderiu.
Ta valanda išmušė. Juo labiau kad kontaktui impulsą davė pats M. Ahmadinejadas. Tiesa, netiesiogiai tirpdyti „šaltojo karo“ ledus vis dėlto pradėjo B. Obama: juk tai Vašingtonas pareiškė atsisakąs Rytų Europoje dislokuoti priešraketinio skydo elementus, nukreiptus link Irano. Dėl to apsidžiaugė tiek Maskva, tiek Teheranas.
Taigi, pirmieji žingsniai žengti. Tegul ir ne link vienas kito, bet jau bent ta pačia kryptimi.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
