Žinoma Amerikos analitinė agentūra „Stratfor“, kuri dar kartais vadinama „neoficialia CŽV“ (todėl visa jos publikuojama medžiaga yra verta išskirtinio dėmesio), paruošė dviejų dalių teorinį-praktinį dokumentą „Jungtinių Valstijų geopolitika“ („The Geopolitics of the United States“: 1 dalis; 2 dalis). Jame nuodugniai analizuojamas JAV, kaip imperijos, susiformavimo procesas, amerikietiškos geopolitikos prigimtis ir imperatyvai bei esamos ir potencialios grėsmės Jungtinių Valstijų pozicijoms tarptautinėje arenoje.
Prieš pereinant prie šių grėsmių, kaip jas pateikia „Stratfor“ ekspertai, vertinimo, būtina paaiškinti, kaip JAV, jų nuomone, žiūri į pasaulį ir kokią vietą jame mato sau. Šiame kontekste dokumente teigiama: „Amerikiečiai buvo įsitikinę, kad tokia situacija, kai viskas aplinkui gali gerėti, privalo gerėti ir gerės kiekvieną dieną, yra natūrali. Amerikiečiai nusprendė, kad jų klestėjimas ir saugumas yra lemties (angl. Destiny), kuri išskiria juos iš likusios žmonijos, rezultatas. Amerikiečiai pajuto, kad jie tam tikra prasme yra geresni, kad likimas paruošė juos didžioms veikoms, kad jiems ne šiaip sau pasisekė gyventi ten, kur jie gyvena. Tai hipertrofuotas ir klaidingas įsitikinimas, tačiau būtent jis grindžia amerikietišką maniją ir pasipūtimą“. Toliau „Stratfor“ analitikai aiškina, kad toks Amerikos požiūris veda prie to, jog bet koks su ja susijęs reikšmingesnis negatyvus įvykis (pavyzdžiui, Pearl Harbor ataka) ar išorinės įtakos JAV atžvilgiu apraiška iš pradžių pagimdo depresiją, kuri virsta panika dėl galimos silpnybės ir stimuliuoja galingą atoveiksmį (kartais sudrebinantį visą pasaulį).
Pažymėtina, kad Jungtinių Valstijų įkūrėjai ragino jauną šalį susilaikyti nuo kišimosi į tarptautinius reikalus (ypač europinius) ir 140 metų šita taisyklė gerai veikė. Tačiau Amerika jau seniai nebe ta, kuri kadaise buvo – ji įsitikinusi savo išskirtinumu ir paniškai bijo iššūkio, kas kaip tik ir kelia jai didžiausią grėsmę. Dėl kitų, kaip rašoma dokumente, Vašingtonui neverta ypatingai jaudintis: „Funkciškai JAV valdo Šiaurės Amerikos kontinentą, kadangi kontroliuoja jame praktiškai viską, ką būtina kontroliuoti. (...) Bet kuri grėsmė Jungtinėms Valstijoms kils už Šiaurės Amerikos ribų ir valstybė, kuri potencialiai sugebės nustumti JAV nuo pjedestalo, turės apimti visą kontinentą, kaip ir pati Amerika. 2011 m. tokių valstybių vis dar nesimato. Taip pat nesimato valstybės, kurios iškilimas yra neišvengiamas. (...) Iš tikrųjų planetoje (už Šiaurės Amerikos ribų) yra tik dvi vietos, kurių teritorijoje potencialiai gali atsirasti JAV varžovas. Viena iš šitų vietų – Pietų Amerika. (...) Kita – Eurazija“, - konstatuoja „Stratfor“ ekspertai.
Tuo pat metu jie pabrėžia, kad, nors geopolitinė Pietų Amerikos konsolidacija su Brazilija (kuri suvienys Paragvajų, Urugvajų ir Argentiną) priešakyje yra neišvengiama, greitai ji tikrai neįvyks. Eurazijoje yra Europa, Rusija (NVS) ir Kinija. Pirmas subjektas, anot „Stratfor“ analitikų, nėra pavojingas: nors Vokietija, pasinaudodama eurozonos krize, šiuo metu ir bando federalizuoti ES, priversti daugybę valstybių atsisakyti savo suvereniteto vardan europinių (suprask, vokiškų) ambicijų, tai yra labai sunkus uždavinys, jau nekalbant apie Europos ir Amerikos tarpusavio priklausomybę bei draugystę.
Toliau įdomiausias dalykas. Šiandien didelė tarptautinės politikos ekspertų dalis yra linkusi pritarti nuomonei, kad Vašingtonas beveik galutinai apsisprendė dėl Kinijos kaip savo pagrindinio varžovo. Tačiau „Stratfor“ mano, jog Kinija nėra grėsmė. Pagrindiniai argumentai yra du. Pirma, „Rytų Azijos, įtraukiant Kiniją, augimas priklauso nuo dabartinės ekonominės ir saugumo sistemos, kurios ji nekontroliuoja ir kuri visiškai priklauso nuo to, kokią strateginę politiką šiuo metu vykdo JAV. Jeigu amerikiečiai pakeis savo ketinimus, dabartinė sistema, o kartu ir Rytų Azijos ekonominis augimas, gali išgaruoti per naktį“. Paprastai tariant, jeigu Amerika staiga nuspręs, kad ji daugiau nenori priklausyti nuo kiniško importo, JAV tai bus problema, kurios sprendimas užtruks kurį laiką, o Kinijai tai bus katastrofa. Būtent todėl, kaip aiškina „Stratfor“ analitikai, Pekinas vengia konflikto su Vašingtonu.
Antra, Kinija yra priversta gyventi su didžiuliu vargingos populiacijos balastu ir kai sistemos valdymo galimybės išseks, šalis susidurs su rimta socio-ekonomine krize, kuri visai gali baigtis jos dezintegracija. Trumpai sakant, nereikia kinams trukdyti – anksčiau ar vėliau jie patys žlugs, nes kitaip tiesiog negali būti: nepakeliamą naštą pakelti neįmanoma.
Lieka Rusija, ir šiuo atveju „Stratfor“ yra vienareikšmiška: „Paprasčiau tariant, Rusija šiandien yra šalis su didžiausiu potencialu ir stipriausiu suinteresuotumu mesti iššūkį Amerikos užsienio politikos tikslams“. Jeigu pažvelgtume giliau, tai šita situacija, remiantis „Stratfor“ ekspertų logika, yra tarsi užburtas ratas. Rusijai, kaip jie rašo, iš esmės niekas negrasina ir niekas nesiruošia jos pulti. Tačiau ji taip nemano ir politiškai-ekonomiškai centralizuojasi bei geopolitiškai plečiasi (nes mano, kad toks gynybos būdas yra efektyviausias), kas paverčia ją valstybe-kontinentu (daugiau apie Rusiją, kaip ją mato „Stratfor“, galima paskaityti „The Geopolitics of Russia: Permanent Struglge“). Amerikai tai, tiesą pasakius, niekuo ypatingu negresia, nes rusai nesiruošia dominuoti pasaulyje – tik NVS erdvėje (panašiai, kaip JAV Šiaurės Amerikoje), ir net jų bandymai suvienyti pastangas su Vokietija yra, kaip jie tai įsivaizduoja, labiau periferinė gynyba, negu noras valdyti Europą. Bet Amerika vis tiek pradeda panikuoti, ir prasideda dvigubas atoveiksmis. Rusus tai tik dar labiau įtikina, kad jiems gresia pavojus, ir sustiprina – kuo labiau juos spaudi, tuo labiau jie mobilizuojasi (kaip pažymi „Stratfor“ analitikai: „JAV bėdai, Rusija yra labai atspari bet kokiai amerikietiškai įtakai, pradedant nuo įkalbinėjimų bei pažadų ir baigiant tiesioginiu spaudimu“).
Šioje situacijoje norom nenorom pradedi tikėti konstruktyvistais, kurie aiškina, jog mes (taip pat valstybės) patys konstruojame savo realybę (fobijas, grėsmes, interesus ir t.t.), kuri kartais/dažnai turi mažai ką bendro su tikrove. Ir iš tos mąstysenos velniškai sunku ištrūkti, nes įvykių spiralė tik dar labiau ją sustiprina. Kitaip tariant, jeigu Amerika staiga prisimintų savo įkūrėjų patarimus dėl izoliacionizmo, Rusija iš esmės prarastų mobilizacinį potencialą ir iš pradžių sustotų, o po to nuosekliai pradėtų judėti vidinių problemų, kurių joje virš galvos, paaštrėjimo link, nes išorinis baubas kaip ir išnyktų. Tačiau Vašingtonas toliau panikuoja, o Maskva toliau ginasi ir kiekvienas patenkintas – tiek amerikiečiai su savo Manifest Destiny šizofrenija, tiek rusai su tokia pat beprotiška Trečiosios Romos, kuri niekada nežlugs, ideologija. Kuo visa tai pasibaigs, pasakyti sunku, bet nieko gero tai nežada.
Baigiant reikėtų pabrėžti, kad „Stratfor“ dokumentas iš esmės remiasi tradicine geopolitine logika, kurios rėmuose geografija yra aukščiau konjunktūros. Tačiau užsidarymas analitiniame geopolitinių požiūrių kalėjime yra toks pat ribotumas, kaip neadekvati amerikiečių ir rusų tapatybinė savivoka, kurią „Stratfor“ ekspertai vertina kaip grėsmę. Galimai būtent todėl nesueina galai Amerikos-Rusijos-Kinijos priešpriešos trikampyje, kai geopolitiškai „objektyvus“ pavojus Vašingtonui yra Maskva, o jis vis labiau koncentruojasi į Pekiną.
O gal tai sąmoningas „Stratfor“ blefas, kuris specialiai dezorientuoja konkurencines stovyklas? Gal dar vienas amerikietiško elito strateginio skilimo, renkantis pagrindinius geopolitinius konkurentus, požymis, kurių pastaruoju metu vis daugėja.
Kaip ten bebūtų, tie, kas mėgsta geopolitiką, skaitykite „Stratfor“ analitikų veikalą ir nepasigailėsite – rasite daug įdomybių pamąstymams ne vien apie Ameriką, Rusiją ir Kiniją (pavyzdžiui, apie Iraną, kurio branduolinių ambicijų jie visai nebijo, nes net neužsimena apie jas, arba Afganistaną, kurį, pasirodo, nugalėti neįmanoma, kurio demokratizacija sunkiai tikėtina ir kurio radikalizmo grėsmė nėra jau tokia didelė, bet kuriame verta turėti karines bazes).
