„Gal galime šio to išmokti iš Japonijos, kur žemės drebėjimas, cunamis ir radiacija neišardė visuomenės siūlių, bet sujungė ir suvienijo ją dar tvirčiau“, – rašė Nicholas D. Kristofas „New York Times'e“ ir tęsė:
„Šiomis dienomis Japonijoje pasireiškiančius nesavanaudiškumą, stoiškumą ir drausmę puikiai rodo Fukušimos Daiiči branduolinės jėgainės darbuotojai, kurie nesiskųsdami ir likdami nežinomi rizikuoja prisiimti didelę dozę radiacijos stropiai stengdamiesi užbėgti už akių visiškai katastrofai.
Garsiausia statula Japonijoje tikriausiai yra ta, kuri pastatyta šuniuko Hačiko atminimui – šuniuko, įkūnijusio ištikimybę, ištvermę ir pareigingumą. Hačiko pasitikdavo savo šeimininką kiekvieną dieną traukinio stotyje, kai šis pargrįždavo iš darbo.
Bet vieną dieną 1925-ais metais šeimininkas mirė darbovietėje ir niekada nebepargrįžo. Tačiau bent 10 metų Hačiko, kol pats nenumirė, kasdien po pietų bėgdavo į stotį, kad pasitiktų šeimininką, jeigu tas netikėtai sugrįžtų.
Tikiuosi, kad vieną dieną Japonija pastatys kitą simbolį, išreiškiantį ištikimybę ir pasišventimą pareigai – pastatys paminklą Fukušimos Daiiči atominės elektrinės darbuotojams atminti, – rašė N. D. Kristofas ir tęsė:
Gyvenau Japonijoje penkerius metus, dirbdamas „New York Times'o“ Tokijo biuro viršininku. Kartais mane laikydavo priešišku Japonijai, nes dažnai kritikuodavau Japonijos vyriausybės nekompetentingumą ir dviveidiškumą. Tačiau iš tiesų pradėjau vis labiau branginti Japonijos civilizuotumą, mandagumą, nesavanaudiškumą.
Šalyje veikia tam tikras nacionalinis garbės kodeksas, pavyzdžiui, restoranas tau paskolins lietsargį, kai tave išeinantį užklumpa liūtis, nes iš tavęs paprasčiausia tikimasi, kad tu jį kitą dieną grąžinsi. O jei požeminiame traukinyje pameti piniginę, tai tu tikiesi, kad tau ją taip pat grąžins.
Žemės drebėjimas šitą dichotomiją pirštu prikišamai parodė. Japonijos vyriausybė buvo pasimetusi, nežinojo, ką daryti. O Japonijos žmonės buvo šaunūs, iškęsdami neapsakomus sunkumus oriai ir gracingai“, – rašė N. D. Kristofas ir dar pridūrė, jog ir po 1995 m. Kobę sukrėtusio žemės drebėjimo nebuvo jokių plėšinėjimų iš sudaužytų parduotuvių.
„Aišku, japonų nesiskundžiančios ištvermės etika – japoniškai vadinama „gaman“ – galbūt paaiškina, kodėl šalis pasitenkina trečiarūšiais vadovais. Be to, Japonijos glaudus socialinis audinys gali vesti prie nepritampančiųjų skriaudimo. Silpnesniųjų prievartavimas yra problema nuo pradžios mokyklos iki pat viršūnės, aukšto, kuriame dirba įmonės vadovai“, – teigė N. D. Kristofas, išvardijo daugiau Japonijos gyvenimo blogybių ir paskui rašė:
„Taigi, Japonijos bendruomeniškumas turi savo neigiamą pusę, tačiau mes, amerikiečiai, galėtume bent vieną ar du žingsnius ta linkme pajudėti. Praraja tarp turčių ir vargšų Japonijoje yra mažesnė, ir Japonijos verslo magnatai paraustų iš gėdos pamatę, kokie ekstravagantiški atlyginimai ir priedai laikomi normaliais Amerikoje. Taip, mes amerikiečiai galime būti įžūlūs. Kartais į gyvenimą ir į biudžeto derybas žiūrime kaip į varžybas, kuriose silpniausiuosius galime nustumti į šalį. Vis dėlto norėčiau, kad šio to išmoktume ir iš japonų, kurie šiuo metu nesavanaudiškai atsisako savų interesų bendrojo gėrio labui“, – baigė savo straipsnį „New York Times'e“ apžvalgininkas N. D. Kristofas.
Panašiai dienraštyje „Wall Street Journal“ pasisakė ir korporacijos „Sony“ vyriausiasis vadovas Howardas Stringeris.
„Kaip velsietis pagal gimimą, amerikietis pagal pasirinkimą ir Japonijos gyventojas pagal profesinę karjerą, galiu iš asmeninės patirties pasakyti, kaip tautos charakteris formuoja jos likimą.
Pasaulis gerai pažįsta čerčiliškąjį britų ryžtą, ypač gerai paliudytą per Antrąjį pasaulinį karą. Amerikiečiai yra garsūs kaip inovatyvi ir nepriklausomybę vertinanti tauta – tokios savybės padėjo jai pasiekti lyderių poziciją šiandieniniame pasaulyje.
O japonams jų ryžtinga dvasia padės ištverti šį sunkų jų gyvenimo išbandymą. Šią dvasią gerai pagauna posakis „fukutsu no seishin“. Tai reiškia „niekados nepasiduok“ – japonų kultūroje šis raginimas girdimas dažnai. Nemažiau svarbus šiai dvasiai yra ir bendro tikslo pojūtis.
Bendruomeniškumo gija sieja visus japonus. Ji juos įpareigoja vienas kitą ir visą savo bendruomenę gelbėti, o ne tik save pačius. Tai liudija daugelis šių dienų pasakojimų, kuriuose ataidi Japonijos žmonių dvasinė pusiausvyra, užsispyrimas ir artimo meilė.
Tai, ką mes čia matėme, yra labai toli nuo abejingumo. Japonų charakterio stiprybės ir ryžtingumo dėka jie iš šio išbandymo ir baisios netekties išeis stipresni nei anksčiau buvo – ir su atgaivintu prasmės pojūčiu.
Japonams labai svarbi mūsų parama, kaip ir mes galime daug išmokti iš jų pavyzdžio, – Niujorko verslo dienraštyje rašė Howardas Stringeris.
Galop, dienraštyje „Washington Post“ apžvalgininkas Robertas Samuelsonas paskelbė nelinksmą straipsnį, pavadintą „Europos finansai gali pažeisti globaliąją ekonomiką labiau negu Japonijos tragedijos“.
Jame jis rašo, kad naujienos iš Japonijos – širdį veriančios, tačiau skolų krizė Europoje gresia virsti daug didesne grėsme pasaulio ekonomikai. Japonija, labai galimas daiktas, atsigaus ir atsikurs palyginti greitai. Jos dalis pasaulio ekonomikoje – maždaug šeši procentai. Tuo tarpu Europos šalys sudaro apie 20 procentų visos tarptautinės prekybos.
Konvulsijos, kurias sukėlė euras ir skolomis finansuojamos gerovės valstybės, grasina pasauliniu ūkio nuosmukiu. Ispanija ir Portugalija yra tolesnės kandidatės pagalbai susilaukti, tačiau dar vienos didelės ekonomikos gelbėjimas gali priversti visą sistemą subliūkšti, – rašo Robertas Samuelsonas „Washington Poste“.
Taigi, jo nuomone, jei Japonijoje blogai, tai Europoje gali būti dar blogiau, bent ekonominiu požiūriu. Tikėkimės, kad Samuelsonas klysta.
Mykolas Drunga
