Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
politinio konflikto aukos
Norint suprasti kas ten vyksta reiketu visa tai pamatyti paciam.Kuo toliau tuo maziau pasitikiu spauda.Kai Lietuvoje buvo rasoma apie neramumus Jeruzaleje stovejau prie Raudu sienos gryzes perskaiciau kad ten vos ne karas vyksta...
laikykis Izraeli! Dievas su tavim!
Арабско-исламский антисемитизм
На сегодняшний день арабско-исламский мир является одним из самых крупных и действенных в мире центров по распространению организованного и официального антисемитизма. Все средства массовой информации, начиная от уважающих себя издательств, газет, телевизионных каналов и радио станций и заканчивая Интернет сайтами, занимаются сочинением антисемитской пропаганды и ее распространением в арабско-исламском мире. Иран и Сирия особо отличаются в плане распространения антисемитской пропаганды, так как она является частью их внешней политики (в Иране целые системы аппарата власти предназначены для этой цели, а в Сирии мобилизованы все средства массовой информации, которые полностью контролируются правительством). Целью этих государств является представление евреев в дьявольском обличии, кровожадным чудовищем, несущем с собой зло и стремящимся лишить палестинцев своей земли и завладеть миром. Один из главных пунктов обвинения по отношению к евреям это сочинение мифа о Катастрофе европейского еврейства, который дал им возможность добиться своей сионистской цели без противостояния со стороны других государств. В этом заключается причина того, что отрицание Катастрофы очень распространено среди арабских и исламских государств.
Что является источником такой глубокой ненависти к евреям со стороны арабско-исламского мира?
Во-первых, корни этой вражды ярко выражены в Коране и в Хадите (большом собрании речей, приписываемых пророку Ислама, Мухаммеду). В этих книгах евреев представляют, как ненавистников Ислама, продажных убийц пророков и приписывают им разные отрицательные эпитеты. Священная война Ислама против евреев воспринимается мусульманами, как один из этапов дня Страшного суда (Апокалипсиса), после которого настанут дни правления Ислама. Если принимать это во внимание, становится ясно, что анти-еврейские веяния преобладают в исламской религии. К сожалению, среди мудрецов Ислама не нашлось ни одного, который снял бы с евреев грехи, приписываемые им священными исламскими писаниями в духе того, что сделала католическая церковь в 1965 году (NOSTRA AETATE), когда признала, что евреи не виноваты в распятии Христа.
Во-вторых, жесткая антисемитская пропаганда, распространяемая, в связи с арабско-израильским конфликтом, различными арабскими организациями, постоянно накаливает эту ненависть. Речь идет о террористических группировках, правительственных и оппозиционных органах, интеллектуальных кругах и профессиональных объединениях.
В третьих, атмосфера дискриминации и фрустрации преобладающая в настоящей момент в арабском мире в результате непрекращающихся кризисов и на фоне участия арабских мусульман в террористических акциях по всему миру (например, атака зданий Близнецов), поддерживает антисемитские настроения. К сожалению, большинство арабского населения, кроме маленькой группы смельчаков, предпочитает искать внешних виновников постигающим их кризисам. Они не пытаются увидеть свои собственные недостатки и попробовать улучшить экономическую и социальную ситуацию изменением своей политики.
В чем заключается цель распространителей антисемитизма в арабском мире и в Иране?
Во-первых, они стремятся лишить Израиль легитимации на существование, представляя его как жестокого агрессора и чудовища в дьявольском обличии. Другими словами они демонизируют Израиль, лишая его человеческого лица. Эти антисемитские настроения, направляемые Ираном, Хезболлой и палестинскими террористическими группировками, лишают евреев человеческого подобия, и прокладывает пути к уничтожению Израиля и к убийству израильских граждан в террористических актах. Вы никогда не задумывались, как может палестинский террорист хладнокровно уничтожать израильтян – беспомощных детей, стариков, женщин и мужчин? Откуда исходит это страстное желание убивать семьи израильских граждан? Речь ведь не идет о террористических актах, проводимых курдами в Турции или повстанцами движения «Тигры Тамиля» в Шри-Ланке, которые в первую очередь направлены против представителей армии, государства и власти. Убийство евреев подобным образом возможно лишь в результате промывания мозгов антисемитской пропагандой, лишающей евреев человеческого обличия, и превращающей их в демоническое чудовище, кровь которого можно проливать. Не стоит забывать, что фашисты использовали точно такие же методы.
Кроме того, антисемитская пропаганда дает возможность палестинцам чернить Израиль на международной и местной арене, с целью заставить его пойти на территориальные уступки без каких либо обещаний со стороны арабов. В распространении своей пропаганды арабские организации используют связи с радикальными левыми партиями на Западе, которые тоже занимаются подстрекательством против Израиля, распространяют небылицы, игнорируют террористические действия против Израиля и отрицают его право на самозащиту, представляя его как апартеидное государство и бойкотируя его.
Арабский антисемитизм представляет собой еще большую угрозу, чем террористические акты, вдохновляемые им. Он опасен государству Израиль и еврейскому народу, так как под его влиянием вырастают целые поколения арабско-мусульманского населения, и таким образом предотвращается установление истинно мирных отношений между народами. Как раз наоборот, негаснущий антисемитизм увеличивает вероятность продолжения арабско-израильского конфликта.
Более того, арабско-антисемитская пропаганда уже давно вышла за границы Ближнего Востока и яро распространяется среди мусульманских общин во всем мире и в особенности на Западе. Антисемитская литература на арабском языке была опубликована в Британии и Германии, антисемитский сериал, совместно выпущенный Сирией и Хезболлой, передается по спутниковому телевидению, а антисемитские, иранского производства, фильмы экранизируются в Голландии. Подстрекательство мусульманского населения против евреев в Европе выражается нападением на евреев, живущих в этих странах, и создает атмосферу паники среди еврейских общин в диаспоре.
Форум по координации борьбы против антисемитизма предупреждает против угрозы арабско-исламского антисемитизма, и призывает всех арабов и мусульман, не согласных с антисемитской политикой, открыто протестовать против нее и действовать соответственно интересам мирного сосуществования арабов и евреев во всем мире.
Форум по координации борьбы против антисемитизма призывает любого человека, который сталкивается с проявлениями антисемитизма, такими как письменная пропаганда в книгах, в Интернете или на видео кассетах, или же проявления физического насилия против евреев в результате пропаганды крайних исламских элементов, неотлагательно сообщить об этом форуму.
Вы видели антисемитские лозунги в вашем городе или в вашем районе? – Сообщите нам
В ваши руки попала антисемитская брошюра? – Сообщите нам.
Вы слышали о подстрекательстве против евреев со стороны мусульман в вашей стране? – Сообщите нам.
Вы были свидетелями проявления физического насилия против евреев исламскими экстремистами? – Сообщите нам.
Мы будем очень благодарны за сотрудничество, и мы желаем всем нам мира и братских отношений между народами.
В Израиле и в мире существует несколько основных организаций, следящих за проявлениями антисемитизма:
Центр информации разведки и террора
МЕМРИ – Институт по изучению масс-медиа стран Ближнего Востока
Организация Palestinian Media Watch
ADL
Посетите Интернет сайты этих организаций и убедитесь, насколько возмутительны проявления антисемитизма.
Дополнительные сведения об антисемитизме в арабском мире
Исламский антисемитизм – Роберт Вистрих
Пропаганда отрицания катастрофы – автор Ayaan Hirsi Ali
Современный арабский антисемитизм – автор Менахем Мильсон
На сегодняшний день арабско-исламский мир является одним из самых крупных и действенных в мире центров по распространению организованного и официального антисемитизма. Все средства массовой информации, начиная от уважающих себя издательств, газет, телевизионных каналов и радио станций и заканчивая Интернет сайтами, занимаются сочинением антисемитской пропаганды и ее распространением в арабско-исламском мире. Иран и Сирия особо отличаются в плане распространения антисемитской пропаганды, так как она является частью их внешней политики (в Иране целые системы аппарата власти предназначены для этой цели, а в Сирии мобилизованы все средства массовой информации, которые полностью контролируются правительством). Целью этих государств является представление евреев в дьявольском обличии, кровожадным чудовищем, несущем с собой зло и стремящимся лишить палестинцев своей земли и завладеть миром. Один из главных пунктов обвинения по отношению к евреям это сочинение мифа о Катастрофе европейского еврейства, который дал им возможность добиться своей сионистской цели без противостояния со стороны других государств. В этом заключается причина того, что отрицание Катастрофы очень распространено среди арабских и исламских государств.
Что является источником такой глубокой ненависти к евреям со стороны арабско-исламского мира?
Во-первых, корни этой вражды ярко выражены в Коране и в Хадите (большом собрании речей, приписываемых пророку Ислама, Мухаммеду). В этих книгах евреев представляют, как ненавистников Ислама, продажных убийц пророков и приписывают им разные отрицательные эпитеты. Священная война Ислама против евреев воспринимается мусульманами, как один из этапов дня Страшного суда (Апокалипсиса), после которого настанут дни правления Ислама. Если принимать это во внимание, становится ясно, что анти-еврейские веяния преобладают в исламской религии. К сожалению, среди мудрецов Ислама не нашлось ни одного, который снял бы с евреев грехи, приписываемые им священными исламскими писаниями в духе того, что сделала католическая церковь в 1965 году (NOSTRA AETATE), когда признала, что евреи не виноваты в распятии Христа.
Во-вторых, жесткая антисемитская пропаганда, распространяемая, в связи с арабско-израильским конфликтом, различными арабскими организациями, постоянно накаливает эту ненависть. Речь идет о террористических группировках, правительственных и оппозиционных органах, интеллектуальных кругах и профессиональных объединениях.
В третьих, атмосфера дискриминации и фрустрации преобладающая в настоящей момент в арабском мире в результате непрекращающихся кризисов и на фоне участия арабских мусульман в террористических акциях по всему миру (например, атака зданий Близнецов), поддерживает антисемитские настроения. К сожалению, большинство арабского населения, кроме маленькой группы смельчаков, предпочитает искать внешних виновников постигающим их кризисам. Они не пытаются увидеть свои собственные недостатки и попробовать улучшить экономическую и социальную ситуацию изменением своей политики.
В чем заключается цель распространителей антисемитизма в арабском мире и в Иране?
Во-первых, они стремятся лишить Израиль легитимации на существование, представляя его как жестокого агрессора и чудовища в дьявольском обличии. Другими словами они демонизируют Израиль, лишая его человеческого лица. Эти антисемитские настроения, направляемые Ираном, Хезболлой и палестинскими террористическими группировками, лишают евреев человеческого подобия, и прокладывает пути к уничтожению Израиля и к убийству израильских граждан в террористических актах. Вы никогда не задумывались, как может палестинский террорист хладнокровно уничтожать израильтян – беспомощных детей, стариков, женщин и мужчин? Откуда исходит это страстное желание убивать семьи израильских граждан? Речь ведь не идет о террористических актах, проводимых курдами в Турции или повстанцами движения «Тигры Тамиля» в Шри-Ланке, которые в первую очередь направлены против представителей армии, государства и власти. Убийство евреев подобным образом возможно лишь в результате промывания мозгов антисемитской пропагандой, лишающей евреев человеческого обличия, и превращающей их в демоническое чудовище, кровь которого можно проливать. Не стоит забывать, что фашисты использовали точно такие же методы.
Кроме того, антисемитская пропаганда дает возможность палестинцам чернить Израиль на международной и местной арене, с целью заставить его пойти на территориальные уступки без каких либо обещаний со стороны арабов. В распространении своей пропаганды арабские организации используют связи с радикальными левыми партиями на Западе, которые тоже занимаются подстрекательством против Израиля, распространяют небылицы, игнорируют террористические действия против Израиля и отрицают его право на самозащиту, представляя его как апартеидное государство и бойкотируя его.
Арабский антисемитизм представляет собой еще большую угрозу, чем террористические акты, вдохновляемые им. Он опасен государству Израиль и еврейскому народу, так как под его влиянием вырастают целые поколения арабско-мусульманского населения, и таким образом предотвращается установление истинно мирных отношений между народами. Как раз наоборот, негаснущий антисемитизм увеличивает вероятность продолжения арабско-израильского конфликта.
Более того, арабско-антисемитская пропаганда уже давно вышла за границы Ближнего Востока и яро распространяется среди мусульманских общин во всем мире и в особенности на Западе. Антисемитская литература на арабском языке была опубликована в Британии и Германии, антисемитский сериал, совместно выпущенный Сирией и Хезболлой, передается по спутниковому телевидению, а антисемитские, иранского производства, фильмы экранизируются в Голландии. Подстрекательство мусульманского населения против евреев в Европе выражается нападением на евреев, живущих в этих странах, и создает атмосферу паники среди еврейских общин в диаспоре.
Форум по координации борьбы против антисемитизма предупреждает против угрозы арабско-исламского антисемитизма, и призывает всех арабов и мусульман, не согласных с антисемитской политикой, открыто протестовать против нее и действовать соответственно интересам мирного сосуществования арабов и евреев во всем мире.
Форум по координации борьбы против антисемитизма призывает любого человека, который сталкивается с проявлениями антисемитизма, такими как письменная пропаганда в книгах, в Интернете или на видео кассетах, или же проявления физического насилия против евреев в результате пропаганды крайних исламских элементов, неотлагательно сообщить об этом форуму.
Вы видели антисемитские лозунги в вашем городе или в вашем районе? – Сообщите нам
В ваши руки попала антисемитская брошюра? – Сообщите нам.
Вы слышали о подстрекательстве против евреев со стороны мусульман в вашей стране? – Сообщите нам.
Вы были свидетелями проявления физического насилия против евреев исламскими экстремистами? – Сообщите нам.
Мы будем очень благодарны за сотрудничество, и мы желаем всем нам мира и братских отношений между народами.
В Израиле и в мире существует несколько основных организаций, следящих за проявлениями антисемитизма:
Центр информации разведки и террора
МЕМРИ – Институт по изучению масс-медиа стран Ближнего Востока
Организация Palestinian Media Watch
ADL
Посетите Интернет сайты этих организаций и убедитесь, насколько возмутительны проявления антисемитизма.
Дополнительные сведения об антисемитизме в арабском мире
Исламский антисемитизм – Роберт Вистрих
Пропаганда отрицания катастрофы – автор Ayaan Hirsi Ali
Современный арабский антисемитизм – автор Менахем Мильсон
Antroji Sparta,
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
Antroji Sparta,
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
Antroji Sparta,
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
arba Kaip „taikieji mokslininkai“ virto kariais
PAULIUS MARTINKĖNAS
[skaityti komentarus]
Sakoma, istorija kartojasi – sukasi kaip ratas. Žiūrėdamas į Izraelio žemėlapį, leisdamas ryto valandėlę su „The Jerusalem Post“ ar tiesiog šiaip skaitinėdamas, svarstydamas, kas siejasi su dabartiniu Izraeliu, dažnai keldavau klausimą: koks Izraelio atitikmuo istorijoje? Ir gana greitai atradau – Sparta! Iš pradžių mintis atrodė keistoka: argi šiuolaikinę valstybę galima sulyginti su graikų poliu? Tuomet nusprendžiau neskubėti. Sparta ir Izraelis juk subtropinėje klimato juostoje. Ir žemės ne itin derlingos. Ir abi atstovaujamosios demokratijos! (Atleiskite, bet Sparta taip pat buvo demokratija, ne vien Atėnai, kaip įprasta manyti.) Izraelio ir Spartos kovos dėl laisvės stebėtinai panašios: mažos šalys – mažos armijos, bet garsios karinės pergalės ir neįtikėtinas išlikimas...
Žydų tautos istorija yra mažų mažiausiai įspūdinga – tai didžiuliai mokslo, ekonomikos ir karo laimėjimai, taip pat pogromai, holokaustas ir Izraelio atkūrimas. Pasaulyje nėra analogo ir, matyt, niekada jau nebus. Žydų kančios prasidėjo dar VIII a. pr. Kr., kai Asirija sutriuškino Izraelio karalystę ir ištrėmė ten gyvenusius žydus (vėliau tai tapo „dešimties dingusių genčių“ legenda). Toliau – žydams tamsūs laikai: pradedant Nabuchodonosaru II, kuris iš pykčio liepė sunaikinti Jeruzalės Šventyklą ir ištremti sunaikintos Judėjos karalystės gyventojus, baigiant Adolfu Hitleriu, kuris pratęsė Nabuchodonosaro II pyktį, bet šimteriopai baisesniais mastais. Nabuchodonosaras II įniršo už tai, kad Judėja sukilo ir dvylika metų nepasidavė. O ko įniršo Hitleris? Vokiečių literatūrologas Dietrichas Schwanitzas tai gan originaliai paaiškina: „Jo antisemitizmas – tai įtūžis, kad žiūrovas, neploja, šamano neapykanta tiems, kurių neveikia jo išsidirbinėjimai.“ Žydai nepaplojo katučių dviem ligoniams ir sumokėjo baisią kainą. Ir kuo gi Hitleris skyrėsi nuo gyvenimą urve baigusio Nabuchodonosaro II?
Iki holokausto žydų ne sionistų buvo dauguma, jie nenorėjo važiuoti į Eretz Yisrael ir nesiruošė vadovautis Theodoro Herzlio brėžiamomis sionizmo gairėmis. Po holokausto visi išlikusieji Europoje tapo sionistais – visi norėjo į Eretz Yisrael. Talmudas moko: „Mokslininkas svarbesnis už Izraelio karalių, nes, mirus karaliui, jį visada bus galima pakeisti visu Izraeliu, o jeigu mirs mokslininkas, nebus kuo jo pakeisti.“ Kaip visi tapo sionistais, taip mirė „taikiojo mokslininko“ idealas, vyravęs žydų sąmonėje po paskutinio nesėkmingo Bar Kochbos sukilimo prieš romėnus II a. Sukilimo pralaimėjimas privertė judaizmą tapti pacifistine religija, jėgos panaudojimas nebebuvo tinkama priemonė tikslui pasiekti, kario ir herojaus idealas buvo pakeistas mokslininko idealu.
1948 m. gegužės 14 d. Pažadėtoji žemė atiteko tikriesiems jos šeimininkams. Lyg feniksas iš pelenų atgimė Izraelis, kartu pasiektas lūžio taškas – žydų sąmonėje atgimė „narsiojo kario“ idealas, kuris vyravo prieš mūsų erą, dar esant laisviems Izraeliui ir Judėjai. Britų imperijos vėliava buvo iškilmingai nuleista, o Tel Avivo muziejuje Davidas Ben Gurionas perskaitė Nepriklausomybės deklaraciją, prasidedančią žodžiais: „Eretz Yisrael buvo žydų tautos gimimo vieta. Čia buvo sukurta žydų valstybė, religinė ir politinė esybė...“
1948 m. gegužės 15 d. rytą žydų vyrai jau buvo „narsieji kariai“. Per naktį atšventę nepriklausomybės paskelbimą, jie ryte jau buvo mobilizuoti. Artimuosiuose Rytuose jau iki tol tryškęs kraujas dabar įgavo institucionalizuotą pobūdį; seniau pogromai buvo vykdomi prieš Didžiosios Britanijos Palestinos mandatinės teritorijos žydus, o dabar Egiptas, Jordanija (buv. Transjordanija), Sirija, Irakas, Saudo Arabija ir Libanas įsiveržė į Izraelį trimis frontais. Izraelio kontroliuojama teritorija priminė ant vandens išpiltą aliejų – užtenka vienoje vietoje staigiu puolimu atkirsti ir teritorija padalijama, atkirstieji nuo Tel Avivo lieka be ginklų, amunicijos, medikamentų ir jų laukia greitas pralaimėjimas. Arabams pergalės nepelnė nei gausesnės pajėgos, nei geresni ir galingesni ginklai, nei patogi geopolitinė padėtis. Arabų šalių turėtas pranašumas ištirpo prieš atkaklų Haganos, „Irgun“ ir „Lehi“ (iš jų susiformavo Izraelio gynybos pajėgos) dalinių pasipriešinimą, geresnį pasirengimą, profesionalumą ir mobilumą. Iškelta Izraelio vėliava daugiau nebenusileido. Pasaulyje atsiradusi Antroji Sparta – mažytė atkaklių, holokaustą išgyvenusių žmonių valstybė ant nederlingos, bet jiems šventos žemės – įrodė galinti išlikti.
Izraelis augo, per Didžiąją aliją 1948–1952 m. į Izraelį atvyko 684 tūkstančiai žydų. Važiavo iš visur – iš internavimo stovyklų Kipre, iš Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Turkijos, Maroko, netgi iš Jemeno, Libijos ir Irako. 1949 m. Izraelyje įvyko pirmieji Kneseto rinkimai. Juose daugiausia mandatų laimėjo socialistinės pakraipos MAPAI. Stiprią politinę įtaką ji išlaikė iki pat dešiniųjų revizionistinių sionistų „Likud“ pergalės 1977 m. Nepaisant Sovietų Sąjungos norų ir pastangų, Izraelis netapo komunizmo bastionu Artimuosiuose Rytuose, o pasuko į Vakarus. Žydai, susidūrę su baisiais potyriais nacių laikais, komunizmo eksperimento pradėti nesiryžo. Nors D. Ben Gurionas ir MAPAI nebuvo laisvosios rinkos šaukliai, būtent jie pavertė Izraelį vakarietiška demokratija. Dabar MAPAI nebelikę, ji vadinasi skambiau – „Havoda“. O partijos Izraelio gyvenime turi didelę svarbą: jos žmonėms teikė kreditus, būstą, turėjo savus kibucus ir mošavas. Tai sunkiai įsivaizduojama ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.
Izraelio gynybos pajėgos nuo pat Izraelio nepriklausomybės tapo itin svarbia žydų visuomenės dalimi. Gerai sakė generolas Moshe Dajanas: „Izraelis neturi užsienio politikos, Izraelis turi tik gynybos politiką.“ Izraelio gynybos strategija yra unikali, ji neturi analogo pasaulyje. Po Nepriklausomybės karo Izraelio vadovai suprato: bent vienas pralaimėjimas būtų pražūtingas Izraeliui, tai reikštų nepriklausomybės pabaigą. Vertinant geostrategiškai, nuo pat įsikūrimo Izraelio padėtis buvo labai nepalanki: teritorija siaura, vietomis tiktai kelių dešimčių kilometrų pločio, uostai lengvai pasiekiami bombarduoti, lengvai apšaudomi artilerija, nėra kalnų linijos nei su Egiptu, nei su Jordanija, nei su Sirija. Su pastarąja arabų šalimi iki Šešių dienų karo siena ėjo lyguma, be to, pasienyje su Sirija – Jordano upė ir Galilėjos ežeras, svarbūs vandens šaltiniai šaliai, kuri yra subtropinio klimato juostoje. Iki Šešių dienų karo Jordanijos okupuotas Vakarų Krantas buvo puikus placdarmas pulti Izraelį – jį suskaldant į keletą dalių. Bet koks karas Izraelio teritorijoje taip pat būtų buvęs pražūtingas – didelė gyventojų, pramonės, žemės ūkio naudmenų koncentracija. Tai lėmė supratimą, kad karas turi vykti ne Izraelio, o priešų teritorijoje. Tokiam karui reikalinga puolamoji strategija, ginkluotė ir parengimas. Automatiškai atkrinta gynybinė strategija, tokio „alinamo karo“ labiausiai trokštų arabai – rengti išpuolius, Izraelį laikyti nuolatinės karo būsenos ir taip jį palaužti ekonomiškai ir morališkai.
Turėdamas omeny faktą, kad arabų šalių (Egipto, Sirijos, Jordanijos, Libano, Irako, Saudo Arabijos) žmogiškieji ir finansiniai ištekliai didesni, Izraelis negalėjo sau leisti nuolatinės mobilizacijos – tai būtų buvęs kelias į šalies bankrotą, būtų iškilusi grėsmė visuomenės socialiniam stabilumui ir demokratijai. Norint išvengti minėtų negerovių, reikėjo ištobulinti visuotinę šalies mobilizaciją – per kuo trumpesnį laiką surinkti rezervą. Taikos metu Izraelis turi nedidelę kariuomenę, daugiausiai susidedančią iš profesionalų, tačiau esant reikalui per labai trumpą laiką galima sušaukti rezervą ir suduoti lemiamą smūgį priešui. Izraeliui galioja daug „ne“: negalima kautis savo teritorijoje, negalima laikyti mobilizuotos kariuomenės, negalima leisti priešui pulti pirmam... Įspūdingiausios karinės pergalės buvo pasiektos „preventyvaus smūgio“ būdu. Izraelis negali leistis užpuolamas – o tai kelia daug problemų su tarptautine bendruomene, Jungtinėmis Tautomis ir visokiomis ekonominio pakilimo išaugintomis organizacijomis, kurios skelbiasi ginančios žmogaus teises. Kita vertus, „preventyvus smūgis“ nėra „preventyvus karas“. Sostinė – neįdomi, jos puolimas tik sukeltų tragiškas politines pasekmės, reikia sunaikinti priešo pajėgas, ir baigta. Talmudas moko: „Užmušk tą, kuris atėjo tavęs užmušti.“
Jauna Izraelio valstybė kovojo: per Sueco karą staigiu puolimu užėmė Sinajaus pusiasalį ir privertė kapituliuoti galingiausią arabų valstybę Egiptą. Vėliau buvo virtinė susirėmimų per visą sieną – pradedant Sinajumi, baigiant Galijėja, Sirija. Kadangi žydai nepaplojo katučių savo priešui Gamaliui Naserui, kuris save laikė didžiu reformatoriumi ir šiaip smarkiu ir svarbiu vyru, jis sugalvojo „išspręsti“ žydų valstybės klausimą visam laikui. Tik reikėjo rasti priežastį ir šiaip geriau vaidinti sionizmo auką. G. Naseras žinojo, koks svarbus Izraeliui Tirano sąsiauris ir kad jo uždarymas yra tolygus karo paskelbimui. G. Naseras buvo spaudžiamas arabų pasaulio, kad jis nieko nedarąs, o Izraelis drįsta nukreipti vandenį iš Jordano upės. Toliau kilo susirėmimai dėl vandens kontrolės ties Golanu, galiausiai jie baigėsi Sirijos ir arabų pažeminimu: Izraelio „Mirage“ skraido virš Sirijos, o išdidusis arabų pasaulis, gausiai finansuojamas SSRS, gali tik paverkti – pažeidinėjama oro erdvė. 1967 m. gegužės mėnesį, Izraelio nepriklausomybės dieną, dvi Egipto divizijos paradu pražygiuoja Kairo gatvėmis ir pasuka link Sueco kanalo. Tuo tarpu Egipto ir Izraelio pasienį Sinajuje saugo JT „žydrieji šalmai“. G. Naseras gudravo, norėdamas išgrūsti „žydruosius šalmus“ iš pasienio su Izraeliu, bet ties Tiranu palikti – taip jis siekė laikyti Izraelyje karo būseną, galbūt priversti jį mobilizuotis, o tai jam būtų kainavę didelius pinigus. O iškart užimti Šarm al Šeicho (dabar, beje, populiarus kurortas) juk nesinori – G. Naseras per daug gerai žinojo, kad Izraelio puolimo jo armija nebūtų atlaikiusi. Gudravimai su JT neišdegė, JT generalinis sekretorius Thant U Sithu atmetė dalinį JT dalinių pasitraukimą. G. Naseras pasijuto užspeistas į kampą. Dabar į jį nukrypo milijonų kraujo ištroškusių arabų akys – TAIP, tai jis... Antikristas, kuris sunaikins Izraelį, taip nekenčiamą politinį priešą, be to, ir Maskva džiaugsis... G. Naseras pareiškė: „Jei mes dabar pasitrauksime, mus ištiks neregėta gėda, todėl mums nebėra alternatyvos – mes reikalaujame visiškos UNEF dalinių evakuacijos iš Sinajaus pusiasalio.“ Priminimas šių dienų antisemitams, teroristų draugams, pacifistams ir žaliesiems – jūsų mėgstamos JT ir „žydrieji šalmai“ buvo išvaryti ne „plaukuoto Izraelio rankos“, o pačių jūsų draugų jėgomis. G. Nasero pareiškimas buvo aliuzija į karą. Egiptas žengia toliau – gegužės 22 d. Tirano sąsiaurį paskelbia savo teritoriniais vandenimis ir draudžia juo plaukti Izraelio laivams. Per Tirano sąsiaurį iš Elato uosto buvo išvežama pusė Izraelio eksporto į Afriką ir Aziją, be to, atsigabenama naftos iš Irano (Irano šachas Mohamadas Reza Pehlevis buvo šviesi asmenybė). Padėtis kaito – gegužės 23 d. Izraelis pradėjo visuotinę mobilizaciją, kai „Tirano vartai“ jau buvo uždaryti. Prasidėjus mobilizacijai Izraelyje, kaimyninės arabų šalys džiūgavo svajodamos, kaip trykš nekenčiamų žydų kraujas. Sinajuje Egiptas sutelkė 1000 tankų, 200 lėktuvų, 100 tūkst. karių. Sirijos diktatorius, taip pat save laikęs svarbiu vyru, Chafizas al Asadas neatsiliko – velnioniškai patogiose Golano aukštumose prifarširavo 50 tūkst. kareivių, 300 tankų ir kokios tik turėjo aviacijos. Jordanijos karalius Chuseinas nusprendė nepraleisti progos įsitvirtinti arabų pasaulyje, taip pat, jei pasiseks, užsigrobti papildomų teritorijų. Karališkoji Jordanijos kariuomenė (buvęs Arabų legionas) išsidėstė Vakarų Krante ir grasino Izraelį padalyti į dvi dalis, be to, į Jordanijos Karalystės teritoriją įžengė Irako ir Saudo Arabijos daliniai. Libanas – net ir tas paskelbė mobilizaciją ir pritraukė prie sienos su Izraeliu savo apšepusius dalinius, kurių net kariuomene vadinti nesinori. Izraelis buvo apsuptas – beliko tik jūra, kurios pakrante pražygiuoti taip troško arabai. Charles’is de Gaulle’is pareiškė, kad jei Izraelis puls pirmas – jis būsiąs agresorius, o susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Lyndonu Johnsonu Izraelio užsienio reikalų ministras Aba Ebanas nieko nepešė...
Dabar antisemitai, teroristų draugai, pacifistai ir žalieji su pykčiu drebia, esą Izraelis visus karus laimėjęs padedamas Amerikos. Kur Amerika buvo per Nepriklausomybės karą? O per Sueco? Prieš Šešių dienų karą L. Johnsonas nesirūpino padėtimi Artimuosiuose Rytuose Izraelio naudai.
M. Dajanas buvo laikomas karo didvyriu dar iki Šešių dienų karo, todėl sudarant Nacionalinės vienybės vyriausybę jis gavo gynybos ministro postą. Izraelio visuomenė tam karštai pritarė. Ministrų kabinetui balsavus, 1967 m. birželio 5 d. 7.10 val. vietos laiku prasidėjo operacija „Fokusas“. Izraelis stojo vienas prieš arabų pasaulį, nesilaikydamas „auksinės“ D. Ben Guriono taisyklės: jei Izraelis turi kariauti, jam reikalinga bent vienos supervalstybės parama. Dabar Izraelis buvo vienišas. Triuškinamu smūgiu nedidelė Izraelio aviacija per vieną dieną sunaikino 391 priešo lėktuvą – apytikriai 70 procentų visos arabų aviacijos. Nei Egipto, nei Sirijos, nei Jordanijos ar Irako oro pajėgos nesugebėjo pasipriešinti oro kautynėse. Tolesnis veržlus Izraelio puolimas sausumoje greitai parklupdė Egiptą, netrukus Jordaniją, o galiausiai privertė bėgti ir mesti ginklus sirus, kurie tupėjo Sirijos Maginot linijoje – Golano aukštumose. Pasaulio istorijoje, matyt, nebuvo tokio atvejo, kai esant tokioms nelygioms jėgoms silpnesnis puola pirmas ir laimi, kažką panašaus yra pasiekęs tiktai Jonas Karolis Chodkevičius, sutriuškindamas švedus ties Salaspiliu XVII a.
M. Dajaną galima pelnytai vadinti Izraelio Nelsonu, būtent jo parinkta strategija, jo pavyzdys ir drąsa smarkiai prisidėjo prie Izraelio valstybės išgelbėjimo nuo pražūties ir naujo holokausto. Paskutinį kartą M. Dajanas pareigą atliko per Jom Kipuro karą, kuris parodė, kad net nemobilizuotos Izraelio gynybos pajėgos yra pajėgios sustabdyti arabų puolimą dviem frontais. Dėl šių nuopelnų M. Dajaną galima prilyginti garsiausiems pasaulio karvedžiams ir jo vardą aukso raidėmis įrašyti į pasaulio ir Izraelio istoriją.
Apibendrinkime: Izraelį galima vadinti spartietišku etosu, kuris pasireiškė ir vėliau atkakliai gindamas savo valstybės teisę egzistuoti – abu Libano karai, kova su intifada, įvairios operacijos prieš teroristus ir nedraugiškas arabų valstybes. Nėra ką daugiau ir pridėti...
Ir pabaigoje – Ezekielio knygos ištrauka: „Todėl, marusis, pranašauk ir sakyk Gogui: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi nežinosi tos dienos, kai mano tauta Izraelis gyvens saugiai? Ateisi iš savo vietos tolimiausiame šiaurės pakraštyje, tu ir daugel tautų drauge su tavimi, – visi raiti ant žirgų, didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė, – ir pakilsi prieš mano tautą Izraelį, kaip debesis kad uždengia žemę. [...] Nubausiu jį maru ir kraujo išliejimu, lysiu ant jo ir jo pulkų, – ant visų su juo esančių tautų, – liūties pyla ir kruša, ugnimi ir siera. [...] Ant Izraelio kalnų žūsi, – tu ir visi tavo pulkai, ir su tavimi esančios tautos.“
O Spiegel sulauks, kieno pagrindu parengta medziaga? Kame cia antisemitizmas? Zinai bent, ka tai reiskia?
balsas tiek antisemitizmo varo kad netikiu, kad nesulauks sankciju, slukstu.
Anksčiau ar vėliau Izraelio naciams teks nusileist an žemės.
REKLAMA
REKLAMA
Izraelyje kalinami palestiniečiai teisingumo nesulaukia