– Kodėl buvo reikalingi pirmalaikiai rinkimai ir kas pasikeitė suskaičiavus rinkimų biuletenius?
– Buvo susidariusi šiokia tokia partinė situacija. Tačiau svarbiausias momentas buvo tas, kad Benjaminas Netanyahu per naujus rinkimus tikėjosi galėsiąs laimėti didesnę daugumą. Kurį laiką atrodė, kad ši prognozė nebus sėkminga, bet paskutinėmis rinkimų kampanijos dienomis jam labai pasisekė. Nors apklausos skelbė, kad “Likud” partija laimės gal tik 24 vietas, o Chaimo Hercogo vadovaujama opozicija – 30, viskas staiga apsivertė. B. Netanyahu laimėjo 30 vietų, Ch. Hercogas – 24. Tad B. Netanyahu sudarys tvirtą vyriausybę. Atrodo, kad B. Netanyahu bus kaip tik tas žmogus, kuris Izraelio vyriausybės vadovas bus net ilgiau nei Izraelio kūrėju vadinamas Davidas Ben Gurionas.
Pati rinkimų kompanija užgožė net ir rinkimų rezultatus. Jos metu B. Netanyahu pasakė, kad jis nepritaria dviejų valstybių kūrimui, pasisakė prieš Palestinos valstybę. Nors 2009 metais tam pritarė. O rinkimų dieną Facebook paskyroje B. Netanyahu parašė, kad arabai “balsuoja bandomis”, liberalai veža juos į rinkimų apygardas. Tad jo rėmėjai turi skubėti ir išgelbėti Izraelį.
Šioks posūkis į kraštutinę dešinę padėjo, bet sukėlė pasipiktinimą net tarp pačių izraliečių. Kai kurie jį apkaltino rasizmu, nurodydami, kad nesunku būtų įsivaizduoti reakciją Amerikoje, jeigu koks nors politikas pasakytų: „Žiūrėkit, juodaodžiai bandomis balsuoja, liberalai juos atveža, reikia ką nors daryti.“
– Rašytojas Markas Zingeris yra sakęs, kad izraeliečiai nepatenkinti B. Netanyahu gąsdinimo politika, laukia konstruktyvesnių sprendimų tarptautinių santykių srityje, vidaus politikos didėja socialinė atskirtis, turtinė nelygybė... O vis tiek balsavo už B. Netanyahu?
– Aš manau, kad M. Zingeris truputį optimistiškai galvojo. Jis ne vienintelis taip manė. Daugelis žmonių tikėjosi, kad esama nemažų galimybių, kad B. Netanyahu pralaimės. Kadangi jis pradėjo vykdyti agresyvią užsienio politiką. Tai viena. Kitas priekaištas buvo tas, kad jis nepakankamai dėmesio skiria vidaus politikai – didėja socialinė atskirtis, kaupiasi socialinės problemos. Tikėtasi, kad šie rinkimai šį tą pakeis. Bet rezultatai parodė, kad kreipimasis į kraštutinę dešinę buvo veiksmingas. Ir tokią politiką Palestinos atžvilgiu palaiko izraeliečių dauguma, šie reikalai nustelbia visus kitus.
– B. Netanyahu aktyviai atstovavo naujo konstitucinio įstatymo projektą, kuriuo Izraelis skelbiamas tautine žydų valstybe, kitos tautos apsisprendimo teisės jo teritorijoje realizuoti negali.
– Taip. Dalis izraeliečiai tai palaiko. B. Netanyahu reikalauja, kad tai pripažintų ir palestiniečiai. Manau, kad jie to nepadarys. Tada kyla klausimas: kaip galima išskirti vieną tautą ir tuo pat metu teigti, kad valstybė yra demokratinė, lygiateisė ir visus savo piliečius lygiai traktuoja?
– Kokios regiono politinės perspektyvos?
– Gana sudėtinga numatyti. Faktiškai, palestiniečiai, bent Vakarų krante, kurį laiką laikosi santūriai. Nors didėja nepasitenkinimas Mahmoudo Abbaso politika, kad jis nieko nedaro. Aš manau, kad gal nebus kažkokių naujų neramumų, bet – kas svarbesniau – bus labiau veržiamasi į tarptautines organizacijas, siekiant laimėti Palestinos pripažinimą. Ir gal net bus siekiama kreiptis į tarptautinį teismą, iškelti bylą Izraeliui.
Svarbus momentas, kokie bus Amerikos santykiai su Izraeliu? Prezidentas Barackas Obama labai rūsčiai reagavo į B. Netanyahu pasisakymą. Laukė net kelias dienas kol jį pasveikimo su rinkimų laimėjimu. B. Netanyahu bandė atsitraukti. Sakė, kad iš principo jis paliko sprendimą dėl dviejų valstybių. Teisinosi nepasisakęs prieš arabus, tik skatinęs savuosius balsuoti. Nors šis pasiteisinimas nėra įtikinamas – B. Netanyahu yra pakankamai iškalbus, pasako, ką nori sakyti.
B. Obama leido suprasti, kad jei Izraelis nepalaikys to dviejų valstybių sprendinio, Amerika turės pergalvoti savo politiką. Kad jis galėtų daug ką pakeist – abejočiau. Kadangi dauguma amerikiečių vis dėlto tvirtai palaiko B. Netanyahu. Vakar per televiziją Johnas McCainas, mylimas amerikiečių senatorius, pasakė, kad B.Obama turi “suvaldyti savo įniršį” ir gerinti santykius su Izraeliu. Panašiai kalba ir kiti respublikonai. Atstovų rūmų pirmininkas Johnas Boehneris keliauja į Izraelį.
Nemanau, kad Amerikos politika smarkiai pasikeis. Tačiau lieka klausimas, ką darys Europos Sąjunga? Ji kol kas tyli. ES nutarimai gali būti svarbiausi. Kadangi ES kritiškiau vertina žydų valstybę, ji nėra akla Izraelio rėmėja. Kalbos, kad nebus Palestinos valstybės arba diskriminuojantys pasisakymai apie arabus nedidina Izraelio prestižo. Ir gali privesti prie kokių nors sankcijų ar net ko nors griežtesnio.
Akivaizdu tai: bent kol B. Obama bus prezidentas, Amerikos santykiai su Izraeliu šiek tiek atvės. B. Obama negalės jų keisti radikaliai, bet jie atvės. Svarbiausias klausimas – kaip ilgainiui reaguos ES.
– Kaip atrodo visas Artimųjų Rytų regionas? Gal izraeliečiai remia B. Netanyahu dėl to, kad mato grėsmes aplinkui? Tarptautinė padėtis ten labai sudėtinga.
– Regionas iš tiesų yra kritinėje padėtyje. Vyksta pilietinis karas Sirijoje Irake, Libijoje. Egipte ramu, bet ten – diktatūra. Aš manau, kad Izraelis išties susirūpinęs dėl savo saugumo. Jeigu pasisektų Amerikai ir penkioms Europos valstybėms susitarti su Iranu dėl branduolinės programos, jei sankcijos būtų sumažintos ir leista Iranui grįžti į tarptautinę bendruomenę, Izraelis jaustų pavojų. Ten nuogąstaujama ne tik dėl to, kad Iranas gali įgyti branduolinį ginklą. Bet ir dėl to, kad Irano įtaka visame regione didėja. Iraną Izraelis laiko esant vis dėlto pagrindiniu oponentu. Kita vertus, Izraelis nenori, nors ir turėtų, pripažinti, kad jo laikysena elgiantis su palestiniečiais nepateisinama. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl džihadiskai ir kitos priešiškos Izraeliui jėgos gali susilaukia paramos. Reikia prisiminti, kad pernai, kai vyko Gazos ruožo puolimas, buvo nužudyta daugiau nei 1000 civilių gyventojų.
