Kalbėti apie Amerikos žydų elitą ir įtakingas jų organizacijas itin keblu. Galima pagarsėti antisemitizmu, kaip knygos „Izraelio lobizmas“ autoriai, kurie tik ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl JAV pradėjo karą Irake.
Apie neįvardytas Irako karo priežastis kalbama Vašingtono užkulisiuose, universitetų auditorijose ir internete. Klausimas, ar invazijos į Iraką labiausiai norėjo įtakingi Izraelį remiantys Amerikos žydai, toks opus, kad net panašus į sąmokslą. Ar iš tiesų žydų lobizmas toks galingas, kad lemia JAV Artimųjų Rytų politiką?
Klausimas sukėlė audrą
Kai profesoriai Stephenas Waltas ir Johnas Mearsheimeris šį klausimą iškėlė savo esė „Izraelio lobizmas“, kilo tikra audra. Izraelio ambasadorius jų teiginius pavadino „šiukšlių krūva“, o Harvardo universiteto profesorius Alanas Dershowitzas - „neonacių propaganda“. Kelis mėnesius buvo karštai diskutuojama, pasirodė daugybė straipsnių ir jų komentarų. Autoriai negalėjo atsistebėti kilusia isterija ir įniršiu. Audrai rimstant, abu nutarė parašyti knygą.
“Izraelio lobizmas“ - 500 puslapių veikalas, kuriame rašoma, kaip proizraeliški lobistai daro įtaką Artimųjų Rytų politikai, užgniaužia bet kokią Izraelio kritiką ir išduoda Amerikos interesus. Knyga provokacinė, vienpusė ir politiškai nekorektiška. Bet ar ji antisemitinė?
J.Mearsheimeris komentuoja: „Nenustebome, kai mus apšaukė antisemitais. Tokia purvina kampanija mūsų priešininkai siekia užgniaužti bet kokią diskusiją.“ Knygos pasirodymo dieną į rinką buvo mestas priešiškas leidinys - Abrahamo Foxmano „Mirtiniausias melas“, paskui atšaukti jos autorių pranešimai Niujorko universitete ir Čikagos pasaulio reikalų taryboje. „Ne bėda. Tai naudinga reklamai. Knyga gyvuoja dėl kontroversijų“, - pareiškė J.Mearscheimeris.
S.Waltas ir J.Mearsheimeris, ko gero, pirmieji mokslininkai rimtai ėmęsi šios temos, nes jie neturi nieko bendro su teoretikais, platinančiais legendą apie pasaulinį žydų sąmokslą. S.Waltas yra Harvardo „Kennedy valdymo mokyklos“ tarptautinės politikos profesorius, o J.Mearsheimeris - Čikagos universiteto politikos profesorius. Abu laikomi realiosios politikos šalininkais. Tik pelnę autoritetą jie išdrįso rizikuoti, nors ir ilgai svarstė, jautė „žengiantys į minų lauką“.
“Debatai vyksta 200 metų trunkančio antisemitizmo kontekste, - aiškina S.Waltas. - Pridėkite sąmokslo teoriją bei holokaustą ir paaiškės, kodėl dauguma Amerikos žydų reaguoja taip jautriai. JAV diskutuojama kiekviena tema - pradedant abortais ir baigiant teisę turėti ginklą, tik viena uždrausta: besąlygiškas Izraelio rėmimas. Tačiau kas nors juk turi pradėti.“
Kosher Nostra
Vis dėlto šių autorių teiginiai šiek tiek kvepia „Kosher Nostra“, visaapimančia žydų galia Amerikoje. Jų teigimu, JAV kongresas ir senatas besąlygiškai pasiduoda proizraeliškų lobistų grupių spaudimui, pirmiausia - Amerikos Izraelio visuomenės ryšių komitetui (AIPAC). Tai kelia pavojų ne tik Artimųjų Rytų taikos procesui, bet ir JAV nacionaliniam saugumui, tačiau bet kokį politinį diskursą stabdo proizraeliškos organizacijos.
Labiausiai ginčytina tezė - artimi George‘ui W.Bushui žydai Richardas Perle‘as, Paulas Wolfowitzas, Davidas Wurmseris ir Douglasas Feithas yra atsakingi už invaziją į Iraką, nes jiems rūpėjo ne nafta, ne Artimųjų Rytų demokratizavimas ir ne Sadamo Husseino masinio naikinimo ginklai, o Izraelio saugumas.
Į šį teiginį iš karto reagavo vienos įtakingiausių JAV žydų organizacijos - Didžiausių Amerikos žydų organizacijų prezidentų konferencijos - pirmininkas Malcolmas Hoenleinas. „Nėra jokio žydų lobizmo. Yra žmonių lobistiškai traktuojančių Amerikos ir Izraelio santykius, bet tai Amerikos sistemos dalis. Melas, kad manipuliuojama Amerikos politika“, - tikino jis, teigdamas, kad S.Walto ir J.Mearsheimerio knyga tik „nuodija klimatą“, keldama neracionalias, faktais nepagrįstas diskusijas.
M.Hoenleinas priminė, kad ir Jungtinėje Karalystėje kuriamos naujos sąmokslo teorijos, panašios į 1932 metais platintas Vokietijos reiche. „Ši į nacizmą panaši ideologija kelia pasaulinę grėsmę. Hitleris, norėdamas pateisinti rasizmą, irgi kreipėsi į akademikus ir mokslininkus“, - pareiškė jis.
Tačiau pats M.Hoenleinas įkūnija Izraelio lobizmą. Kai jo organizacija kviečia į demonstraciją, atsiliepia tūkstančiai, nes 6 mln. amerikiečių - 2 proc. visų gyventojų - išpažįsta žydų tikėjimą. Tačiau didžioji dauguma žydų laiko save liberalais, tradiciškai pasisako už demokratus, Palestinos valstybę ir Izraelio pasitraukimą iš užimtų teritorijų, taip pat prieš Irako karą. Tačiau realiai jie į politiką nesikiša, nors ir siekia stipraus Izraelio, silpnos Palestinos ir spaudimo Izraeliui nedarančios Amerikos.
Šiek tiek istorijos
JAV ir Izraelio santykiai ne visada buvo tokie draugiški. 6 dešimtmetyje prezidentas D.Eisenhoweris reikalavo, kad Izraelis išvarytų savo tankus iš Sueco teritorijos. Tik 1967-aisiais, prasidėjus Šešių dienų karui, amerikiečiai iš draugiškų sąjungininkų virto geriausiais draugais.
Arabų vadai ketino Izraelio tautą įstumti į jūrą. Tai buvo panašu į holokaustą, todėl Vašingtonas suteikė Izraeliui moralinę, karinę ir ekonominę paramą. Izraelis virto Artimųjų Rytų bastionu JAV interesams ginti. Vykstant šaltajam karui, nesutarimų kildavo retai. Izraelio ir jo rėmėjų Kapitolijuje pasipriešinimą sukėlė tik R.Reagano vyriausybės sprendimas parduoti Saudo Arabijai „Awacs“ lėktuvų ir 1991 metais įvykęs George‘o Busho vyresniojo susirėmimas su lobistais. Prezidentas reikalavo, kad Izraelis pažadėtų už 10 mlrd. dolerių kreditą nestatyti naujų gyvenviečių Vakarų Jordanijos Gazos ruože.
Dabar nei demokratai, nei respublikonai, atsidūrę Baltuosiuose rūmuose, Izraelio nekritikuoja. Nesiryžta to daryti ir nei vienas kandidatas į prezidentus, bijodamas, kad negautų pylos nuo savo paties partijos. Taip prieš ketverius metus nutiko Howardui Deanui, pareikalavusiam, kad JAV laikytųsi neutralumo vykstant Izraelio ir Palestinos konfliktui.
Nuo 1976 metų per JAV Kongresą kalbėjo 6 Izraelio vyriausybės vadovai, daugiau nei iš bet kurios kitos šalies. Kyla klausimas, kodėl klestinčiai valstybei reikia 3 mlrd. dolerių Vašingtono paramos, t. y. 500 dolerių kiekvienam Izraelio piliečiui. Tai sudaro šeštadalį visos JAV užsienio pagalbos? Kodėl Jungtinių Tautų saugumo taryboje JAV net 42 kartus pareiškė veto, kai Izraelis buvo kritikuojamas dėl žmogaus teisių pažeidimo?
AIPAC lobistų įtaka
Netoli Kapitolijaus esančio Izraelio politikos forumo biuro vadovas M.J.Rosenbergas dažnai rašo straipsnius kritikuodamas Izraelį ir G.W.Busho vyriausybę. M.J.Rosenbergas - savotiška M.Hoenleino priešingybė. Jau 20 metų jis dirba Vašingtone, kelerius iš jų - AIPAC, su kuriuo jau senokai nutraukė santykius. „Waltas ir Mearsheimeris daugeliu atvejų teisūs. Net iškėlę savo teoriją apie Irako karą. Už uždarų durų daug kas pritartų jų tezėms, bet atvirai - niekas. Čia viešpatauja baimės atmosfera“, - teigė M.J.Rosenbergas.
Jis apgailestavo, kad Izraelio kritika iš karto prilyginama antisemitizmui, o pinigai lemia politiką - nuo 1990 metų proizraeliškos grupės partijoms ir kandidatams remti išleista daugiau nei 60 mln. dolerių. „Norinčiam kandidatuoti į Kongresą reikia milijonų. Šie žmonės (AIPAC - red.) duoda pinigų ir reikalauja nedaug. Tik kartais balsuoti už proizraelišką ir antiarabišką rezoliuciją. Jie pareiškia: nori nemalonumų? Jei nenori, remk mus“, - aiškina M.J.Rosenbergas.
AIPAC turi 260 darbuotojų, 100 000 narių. Ši organizacija iš principo užsiima tik ginklų bei naftos prekyba ir prieš F.Castro nukreiptu lobizmu, tačiau, anot AIPAC spaudos atstovo, Amerika jaučiasi atsakinga už šį mažylį, nes Izraelį supa šimtai milijonų priešų. Todėl per AIPAC metines konferencijas dalyvauja žymiausi JAV politikai, kalbą sako prezidentas, pasirodo daugybė senatorių ir kongreso narių. Visa tai laikoma gero tono ženklu. AIPAC atstovai - patys įtakingiausi. Anot Billo Clintono, geresni už visus kitus lobistus.
Kai nebeužtenka tik pinigų, imamasi ir kitokių priemonių. Kadangi akademiniame pasaulyje galioja kitos taisyklės, o AIPAC įtaka universitetuose nedidelė, prieš 5 metus buvo įkurta „Studentų miestelių priežiūra“, raginanti studentus pranešti apie Izraelį kritikuojančius profesorius. „Mes stebime profesorių veiklą. Jei profesoriai kalba neteisingai, turi būti vieta, kur galėtų kreiptis studentai“, - neslepia šios organizacijos įkūrėjas Danielis Pipesas. Jo teigimu, antisemitizmas iš dešiniojo fenomeno virto kairiuoju, o universitetai tapo kairuoliško mąstymo bastionais, todėl su tuo reikia kovoti.
Kovojama ir su Niujorko universiteto profesoriumi Tony Judtu, kuris pažėrė kritinių pastabų žydų lobistams. Kai jis pamėgino ginti J.Mearheimerį ir S.Waltą, pasipylė grasinimai išžudyti jo šeimą. Net Lenkijos konsulatas, pasikvietęs istoriką T.Judtą skaityti paskaitą apie žydų lobizmą, buvo priverstas atšaukti kvietimą likus dviem valandoms iki paskaitos pradžios.
Tačiau T.Judtas - pats žydas. Jis gimė Didžiojoje Britanijoje, o jo tėvas išgyveno holokaustą. Dabar istorikas teigia esąs dėkingas J.Mersheimeriui ir S.Waltui, kad jie sulaužė tylos įžadus - „prieš dešimt metų tokia diskusija būtų neįsivaizduojama“. Jo nuomone, knygos autoriai klysta tik dėl vieno: svarbiausia Irako karo prižastis nebuvo siekis paremti Izraelį, „tai daug sudėtingiau“. Izraelio lobistai neragino pradėti karo. D.Cheney ir D.Rumsfeldas labiau domėjosi Irako naftos atsargomis ir strategine padėtimi. Svarbiausia buvo ne žydai, o proizraeliškas žydų ir krikščionių sionistų lobizmas. Tačiau ir T.Judtas daro tą pačią išvadą: be įtakingų žydų įsikišimo, karo Irake nebūtų buvę.
Rima Krupenkaitė
