Nėra stebuklingosios lazdelės ar stebukladario, kuris greitai išspręstų Izraelio santykių su kaimynais, ypač su palestiniečiais, problemas.
Tačiau kaip visada valstybės vadovų pasikeitimas teikia vilčių, beje, labai dažnai nerealių.
Šiuo metu su naujais vadovais viltys siejamos ir Izraelyje, ir JAV.
Sekmadienį Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas po 33 mėnesių buvimo valdžioje paskelbė atsistatydinąs. Priežastis – kaltinimai finansinėmis machinacijomis ir kyšių iš JAV verslininkų ėmimu. Jis laikinai lieka valdžioje, kol bus suformuotas naujas kabinetas.
E. Olmerto valdymą sunku vadinti sėkme. 2006 metų Izraelio karas su Libane įsikūrusia „Hezbollah“ nesibaigė pergale, greičiau jis buvo pirmas rimtas Izraelio kariuomenės pralaimėjimas. Po konflikto „Hezbollah“ sustiprėjo, o provakarietiški Libano politikai prarado nemažą dalį įtakos. Be abejonės, susilpnėjo ir provakarietiškos libaniečių nuostatos.
E. Olmertas nieko nepasiekė ir šalies viduje, spręsdamas santykių su palestiniečiais klausimą. Gazos Ruožas yra valdomas „Hamas“, kuris, nors į valdžią atėjo demokratiškai, bet kaip ir Libano „Hezbollah“ yra finansuojamas Irano ir atmeta patį faktą, kad Izraelis egzistuoja.
Po E. Olmero atsistatydinimo naująjį šalies kabinetą pavesta sudaryti užsienio reikalų ministrei Tzipi Livni, neseniai išrinktai „Kadima“ partijos vadove. Jei ji ateis į valdžią, pateks ten, kaip ir E. Olmertas, ne visuotinių rinkimų keliu, o dėl susiklosčiusios politinės situacijos.
Tačiau su T. Livni siejama daug vilčių.
Daug apžvalgininkų atkreipia dėmesį, kad T. Livni nėra buvusi kariškė – tai pateikiama kaip vienas iš argumentų, kad jos politika būsianti lankstesnė nei E. Olmerto ar Arielio Sharono. Taip pat nurodoma, kad ji jau dabar vadovauja deryboms su palestiniečiais. Tačiau, kita vertus, nereikėtų užmiršti, kad T. Livni net 15 metų dirbo „Mossad“ – Izraelio žvalgyboje, kuri laikoma viena veiksmingiausių pasaulyje.
Viliamasi, kad T. Livni gali pajudinti iš mirties taško daugelį Izraeliui gyvybiškai svarbių problemų. Tačiau kai 1999 metais Ehudas Barakas tapo ministru pirmininku, taip pat buvo kalbama, kad jis esą pasieks taiką su palestiniečiais. Tačiau tos viltys neišsipildė. Kai E. Barakas baigė savo kadenciją, vadinamasis „taikos procesas“ buvo visiškoje aklavietėje.
Pažvelkime, su kokiomis problemomis susidurtų T. Livni, jeigu jai vis dėlto pavyktų suformuoti kabinetą.
Aišku, visų pirma derybos su palestiniečiais – amžinas ir gyvybiškai svarbus Izraeliui klausimas, kurio sprendimo kol kas nerasta. Primename, kad „taikos procesas“ buvo atnaujintas pernai lapkričio mėnesį Anapolyje, Jungtinėse Valstijose, aktyviai tarpininkaujant JAV prezidentui George‘ui Bushui. Neatrodo, kad Busho viltys iki savo kadencijos pabaigos pasiekti palestiniečių ir Izraelio susitarimą išsipildytų. Buvusį spalvingą ir prieštaringą palestiniečių vadovą Jasirą Arafatą pakeitė Mahmoudas Abbasas, kuris, nors ir yra palankiai vertinamas Vašingtone ir Tel Avive, neturi tos įtakos, kurią turėjo J. Arafatas. Šiuo metu Izraelis tikrai neturi rimto derybų partnerio palestiniečių pusėje. Kas atstovauja palestiniečiams – Gazoje įsitvirtinęs „Hamas“ ar M. Abbasas? Tai praktinė problema, su kuria susidurs būsima Izraelio vadovė ar vadovas. Be to, padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad palestiniečiai nelaiko JAV nešališka derybų tarpininke.
Tačiau Izraeliui susitarimas su palestiniečiais yra gyvybės ar mirties klausimas.
Galimi keli variantai, kuriuos svarsto tiek T. Livni, tiek kiti Izraelio politikai. Pirmas: elgtis ir toliau kaip dabar – kiek galima mažiau nuolaidų palestiniečiams, neatiduoti jiems gyvenviečių okupuotose teritorijose bei neleisti sukurti gyvybingos valstybės. Kuo toliau, tuo aiškiau, kad palestiniečiai šio varianto nesirinks.
Pasitraukimo iš okupuotų teritorijų Izraeliui reikia ne mažiau nei palestiniečiams savo valstybės. Demografinei situacijai išliekant tokiai kaip dabar, palestiniečiai greitai sudarys Izraelyje gyventojų daugumą. Izraelis, sukurtas kaip žydų valstybė, nesutiks tapti valstybe, kurioje žydai sudarytų mažumą. Tačiau pasitraukti iš Vakarų Kranto nėra paprasta dar ir todėl, kad daugelis dabar ten gyvenančių žydų kolonistų tam nepritars. T. Livni tikrai gali tekti priimti kažkokį saliamonišką sprendimą, kuris patenkintų abi puses. Kol kas net sunku įsivaizduoti kokį, bet be okupacijos nutraukimo žydų ir palestiniečių sugyvenimas neįmanomas.
Kita problema, su kuria susidurs bet kuris Izraelio vadovas, – Irano įtakos regione didėjimas. Problemos nesibaigia Irano prezidento grasinimais nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus. Kaip ten bebūtų, kol kas Iranas to padaryti negali, nes paprasčiausiai dar neturi branduolinių ginklų. O tai, kad Izraelis yra branduolinė valstybė, – vieša paslaptis. Šiuo metu kariniu požiūriu Izraelis konkurentų regione neturi, ypač prisimenant, kad už Tel Avivo nugaros stovi Jungtinės Valstijos.
Tačiau jau net dabar daugelis Izraelio problemų kyla dėl Teherano. Kelias joms išspręsti eina per Siriją. Tikrai būtų įdomu pamatyti, ar pasikeistų Izraelio elgesys Sirijos atžvilgiu, jei valdžioje atsidurtų T. Livni. Laikoma, kad Sirija yra pajėgi sustabdyti Irano teikiamą pagalbą „Hezbollah“ Libane, taip pat pajėgi kontroliuoti Gazos Ruože veikiantį „Hamas“ ir neleisti Teheranui diktuoti savo tvarkos regione. Tačiau Izraeliui norint pasiekti bendradarbiavimą su Sirija reikia išspręsti Golano aukštumų problemą, t. y. atsisakyti dar vieno okupuotos teritorijos gabalo, kuriame gyvena Izraelio kolonistai ir kuris strategiškai svarbus Izraeliui.
T. Livni turės nuspręsti, kas vis dėlto svarbiau – teritorijų išsaugojimas ar ilgalaikiai Izraelio, kaip valstybės, saugumo interesai. Jeigu ji to nepadarys, tuos klausimus spręs kiti būsimi Izraelio vadovai, bet turbūt dar sunkesnėmis sąlygomis nei šiuo metu.
Kitaip tariant, T. Livni tapimas premjere pats savaime dar nieko neišspręs. Sprendimui reikia stiprios politinės valios, visuomenės paramos ir nedviprasmiško JAV spaudimo.