Tačiau vis tik labiausiai reiktų susirūpinti dėl suvokimo, kad “Islamo valstybės” tinklas Belgijoje, ir, galbūt, Europoje, yra toks tankus. Gebėjimas suorganizuoti sudėtingus serijinius išpuolius tarptautiniame oro uoste ir metro rodo, kad “Islamo valstybė” gali pasitikėti galbūt net šimtais rėmėjų, kurių bent dalis turi žinių kaip gaminti sprogmenis ir saugiai komunikuoti tarpusavyje.
Kai kas tvirtins, kad išpuoliai Briuselyje, įvykdyti labai greitai po Abdeslamo suėmimo, yra atsitiktinumas. Tačiau jie tikriausiai neįvertina teroristų operacijos Belgijoje masto. Iš tikrųjų Salaho sugavimas galėjo tapti paskata pradėti veikti kitai teroristų grupei, kuri laukė pasiruošusi jau ištisas savaites ar net mėnesius.
Vis dar yra vilčių, kad Abdeslamo sulaikymas ir beveik savaime suprantamas išdavimas Prancūzijai padės užpildyti trūkstamas informacijos skyles dėl Paryžiaus ir Briuselio išpuolių. Tačiau kol kas informacija, gauta prancūzų tyrėjų po liudininkų apklausos ir nelaimės vietų tyrimo, jau yra pakankamai gąsdinanti.
Didžiulį susirūpinimą kelia tai, jog atrodo, kad teroristų tinklas Europoje kūrėsi mažiausiai trejus metus tam, kad taptų pagrindu didžiuliams smūgiams įvairiuose miestuose. Žinoma, kad šešiose valstybėse yra sulaikyta18 asmenų, kurie galėjo padėti Praryžiaus žudynių organizatoriams. Ir tai – tik ledkalnio viršūnė.
Slaptosios tarnybos susidūrė su mirtina kombinacija: tūkstančiai Europos piliečių yra radikalizuojami internete ir pritraukiami į “Islamo valstybės” teroristų gretas remiantis karine ir propagandine sėkme mūšiuose; užgrūdinti kariai grįžta iš Sirijos ir Irako, kur buvo profesionaliai paruošti; galiausiai galimybės infiltruotis į Europą yra didžiulės – čia juda pabėgėlių srautai.
Prancūzų tyrėjai taip pat buvo nustebinti, kokia išplėtota ir sofistikuota yra teroristų išorinių operacijų grupė. Pagal savižudžių Paryžiuje paliktus pėdsakus, sprogmenų gamintojai Europoje yra labai pažengę ir jų gamybai naudoja tokias lengvai gaunamas priemones kaip nagų lako nuėmiklis ir baliklis. Rezultatas – TATP (acetono peroksidas arba tricikloacetono peroksidas) – savadarbis sprogmuo, kuris gali būti labai nestabilus ir jautrus karščiui, sukrėtimui bei trinčiai. Pagaminti daug prietaisų su TATP, kurie sprogtų tinkamai, reikia gabumų, tačiau policija kol kas neaptiko nei jokios sprogmenų gaminimo vietos, nei sprogmenų gamintojų, kurie galėjo būti atsiųsti tiesiai iš Sirijos ar Irako.
Kitas aspektas, rodantis tam tikrą teroristų profesionalumą, yra jų gebėjimas slaptai komunikuoti. Prancūzijos valdžia neturėjo jokios išankstinės informacijos apie tai, kas vėliau tapo kruvinuoju lapkričio 13-osios vakaru. Ir nebuvo jokių tarnybų veiksmų ir šiomis dienomis, kai Belgijos vidaus reikalų ministras perspėjo, kad išpuolių tikimybė yra didelė. Nepavyko aptikti jokių žinučių, elektroninių laiškų… Taigi belieka daryti išvadą, kad teroristai visai savo elektroninei komunikacijai naudoja šifravimo sistemą, kurios iki šiol nepavyko išsiaiškinti. Galiausiai vis labiau atrodo, kad “Islamo valstybė” kiekvieną kartą siekia surengti po kelis, vienas paskui kitą vykstančius išpuolius, kurie sukelia didžiulę sumaištį ir tampa didžiuliu iššūkiu gelbėjimo tarnyboms. Savaitgalį buvo pranešta, lad Londono policija ir karinės pajėgos treniruojasi pagal scenarijų, kad Jungtinės Karalystės sostinė gali per dieną patirti iki 10 išpuolių. Ir jau aišku, kad tokie išpuoliai bus vykdomi vietose, kur galima padaryti didžiausią žalą – t.y. pražudyti kuo daugiau civilių.
Europa dabar susiduria su galimybe, kad “Islamo valstybė” yra pajėgi vykdyti didžiulis išpuolius gana dažnai. Tačiau susidūrus su tokia grėsme, vis dar nėra aišku, ar Europa gali reaguoti taip, kaip tai padarė Amerika po rugsėjo 11-osios 2001 metais, kuomet greitai buvo suprasta, kad agentūrų nesugebėjimas keistis ir dalintis informacija leido įvykti tragedijai. JAV sugebėjimas užkirsti kelią kitiems užsienio jėgų organizuojamiems išpuoliams parodo, kad žiaurią pamoką amerikiečiai išmoko gerai. Britai taip pat turi savo pamokų – patirtis kovojant su IRA terorizmu rodo, kaip reikia kovoti ir dabar.
Tačiau pakartoti tokį pavyzdį visose Europos Sąjungos valstybėse yra sudėtinga, nors atrodo kad Šengeno erdvėje susijungusių valstybių slaptosios tarnybos jau seniai turėjo veikti kartu. Pačioje Belgijoje kovos tarp dviejų kalbinių grupių, tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra problemiški. Europolas dirba gerą darbą siekdamas paskatinti keitimąsi informacija ir analizių duomenims, tačiau jis neturi vykdomųjų galių tam, kad galėtų atlikti tyrimus, o jo metinis biudžetas yra nepavydėtinai mažas tokiai institucijai (100 milijonų eurų).
Grėsmė iš “Islamo valstybės” pavėluotai skatina nacionalines slaptąsias tarnybas bendradarbiauti būdais, apie kokius anksčiau nebuvo pagalvota. Vis tik dar yra didžiulis pasirinkimas priemonių ir IT sistemų, kurios trukdo efektyviai keistis duomenimis. Kitas klausimas, kurį turi atsakyti Europa, ar masinis duomenų rinkimas yra suderinamas su asmenų privatumu ir žmogaus teisėmis. Tie, kurie žino, kas yra gyvenimas nacistinėje ar sovietinėje totalitarinėje valstybėje, aktyviai priešinasi “sekimo valstybės” kūrimui.
Be abejonės, dabartinė situacija paskatins ką nors daryti ir rezultatas bus susijęs su Europos geresniu pasiruošimu kovoti su teroristais. Gali būti, kad teroristai toliau patirs nuostolių ir pralaimėjimų kovodami Irake ir Sirijoje – tai turėtų sumažinti jų kaip nugalėtojų patrauklumą. Tačiau kol kas Europos saugumo skylės tebežioji, o “Islamo valstybė” demonstruoja vis didesnes ambicijas ir gebėjimus jas įgyvendinti.
