Izraelyje, Vokietijoje ir JAV skirtingais laikotarpiais buvo bandyta įrodyti I. Demjaniuko nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais. Jis buvo kaltintas tuo, kad dirbo prižiūrėtoju nacių konclageriuose ir yra susijęs su dešimčių tūkstančių žydų mirtimis.
2011-aisiais Miuncheno teismas nuteisė tuomet 90-metį Ivaną 5 metams kalėjimo. Tačiau nuosprendis nespėjo įsigalioti – gynyba pateikė apeliaciją. Jos svarstymo metu vyras laiką leido laisvėje. 2012-aisiais I. Demjaniukas (kuris, atvykęs į JAV, pasikeitė vardą į John) mirė, taip ir nesulaukęs galutinio verdikto. Pagal Vokietijos įstatymus, jeigu kaltinamasis miršta neįsigaliojus teismo sprendimui, jis, nepaisant vėlesnio teismo sprendimo, nėra laikomas kaltu.
Diskusijos dėl to, ar I. Demjaniukas iš tiesų buvo kaltas dėl jam priskiriamų šiurpių nusikaltimų, verda iki šiol. Neseniai „Netflix“ išleido dokumentinį serialą „Velnias kaimynystėje“ („The Devil Next Door“), kuriame pasakojama apie šio asmens teismo procesą.
Raudonosios armijos karys
Apie I. Demjaniuko jaunystę yra žinoma nedaug. Nepaisant to, ji sukelia mažiausiai istorinių ginčų. Jis gimė 1920-ųjų balandžio 3-ąją Vinicos srityje nepasiturinčioje šeimoje, kuri vos išgyveno Holodomorą. Vėliau kurį laiką Ivanas dirbo traktoristu ir sunkvežimio vairuotoju vietos kolūkyje.
1941-aisiais, po nacių įsiveržimo į SSRS teritoriją, I. Demjaniukas stojo į Raudonosios armijos gretas, tačiau jau 1942-aisiais pateko į nelaisvę. Vokiečiai suėmė jį Krymo šturmo metu ir nuvežė į karo belaisvių stovyklą Lenkijoje.
Jeigu žydus šiuose lageriuose iškart žudydavo, tai likusiųjų laukė galima mirtis nuo bado, infekcinių susirgimų ar medicinos pagalbos trūkumo. Vien Lenkijos teritorijoje yra palaidota apie 900 tūkst. sovietų belaisvių, rašoma tsn.ua.
I. Demjaniukui pavyko išgyventi. Po karo pabaigos jis pateko į perkeliamų asmenų stovyklą, ten susituokė su ukrainiete.
1952 metais šeima išvyko į JAV ir apsigyveno Klivlande. 1958 metais I. Demjaniukas gavo JAV pilietybę ir įsidarbino „Ford“ gamykloje dyzelinių variklių mechaniku. Tačiau netrukus jį pradėjo persekioti praeitis.
Ivanas Rūstusis
1975-aisiais JAV ukrainiečių kilmės žurnalistas Michaelas Hanusiakas, kuris taip pat buvo ir JAV Komunistų partijos narys, amerikiečių valdžiai pateikė 70 ukrainiečių migrantų, kurie bendradarbiavo su naciais, sąrašą, kurį gavo iš KGB archyvų.
Tarp kolaborantų atsidūrė ir Ivanas Demjaniukas. Buvo pateiktas įrodymas – identifikavimo kortelė. Pastaroji tariamai buvo jam išduota „Travnikuose“ – to paties vardo Lenkijos kaimelyje įsikūrusiame lageryje, kurio specializacija buvo paversti karo belaisvius į Vermachto pagalbininkus.
1981-aisiais JAV buvo pradėtas teisinis šių dokumentų tyrimas – I. Demjaniukui buvo pateikti kaltinimai dėl to, kad jis bendradarbiavo su naciais ir dirbo „Treblinkos“ konclagerio prižiūrėtoju. Iš jo buvo atimta JAV pilietybė (dėl melagingos informacijos, pildant imigracijos dokumentus), jau 1985-aisiais teismas perdavė jį Izraeliui.
1986-ųjų lapkričio 26-ąją Jeruzalėje prasidėjo teismo procesas, kuris tęsėsi 15 mėnesių. Kaltintojai tvirtino, kad keli buvę „Treblinkos“ belaisviai atpažino I. Demjaniuką. Tai buvo žiaurus prižiūrėtojas, pravarde „Ivanas Rūstusis“. Jis reguliavo dujų į mirties kameras paleidimo procesą. Pažymėjimas iš Travnikų tapo svarbiu įrodymu viso teismo proceso metu – jį Izraeliui perdavė amerikietis Armandas Hammeris (kuris buvo asmeniškai pažįstamas su Vladimiru Leninu ir Josifu Stalinu).
Gynyba aiškino, kad kortelė buvo padirbta KGB. 1942-aisiais išduotame leidime buvo SS įgaliotinio O. Globočkino spaudas – pastarasis tuo metu jau nedirbo šiose pareigose. Neteisingai dokumente buvo nurodyti ir kitų tuometinių nacių vadų kariniai laipsniai.
Tačiau Izraelio teismas nustatė, kad dokumentas yra tikras. Tai patvirtino ekspertai, remdamiesi parašų, rašalo ir popieriaus analize. I. Demjaniuko advokatai bylą pralaimėjo, vyras buvo nuteistas mirties bausme pakariant.
Tačiau 1993-iaisiais Izraelio Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą atšaukė. Po Sovietų Sąjungos griūties buvo paviešinti slapti KGB „Treblinkos“ prižiūrėtojų apklausų archyvai. Paaiškėjo, kad iš tiesų „Ivanas Rūstusis“ buvo tamsiaplaukis ir rudaakis vyras pavarde Marčenka, visiškai nepanašus į šviesiaplaukį Demjaniuką. Ivanas grįžo į JAV, kur jam pavyko atgauti JAV pilietybę. Tačiau ramybė truko neilgai.
„Mirties lagerių“ prižiūrėtojas
2001-aisiais I. Demjaniukui buvo pateikti nauji kaltinimai: Antrojo pasaulinio karo metais jis tariamai buvo ne „Treblinkos“, o kitų konclagerių prižiūrėtoju.
Ivanas ir vėl neteko JAV pilietybės. Migracijos tarnybos teisėjas nusprendė, kad I. Demjaniuką derėtų deportuoti į Vokietiją, Lenkiją arba Ukrainą. Į tėvynę Ivanas grįžti nenorėjo – tvirtino, kad ten jam gali grėsti baudžiamasis persekiojimas ir kankinimai. 2008-aisiais prašymą išduoti I. Demjaniuką pateikė Vokietija. Speciali komisija, kuri tyrė nacių nusikaltimus, surado duomenų, kurie rodė jo sąsajas su daugybe mirčių Sobiboro konclageryje.
„Pirmą sykį mes aptikome žmonių, kuriuos I. Demjaniukas asmeniškai vedė į dujų kameras, sąrašus. Mes neturime jokių abejonių dėl to, kad jis yra atsakingas už 28 tūkst. žydų mirčių Sobiboro konclageryje“, – tuomet pažymėjo tyrėjų grupės atstovas Kurtas Schrimmas.
2009-aisiais, tuomet jau 89-erių I. Demjaniuką deportavo į Vokietiją, ir teisė Miuncheno teisme dėl 27900 žydų nužudymo okupuotoje Lenkijos teritorijoje 1943-iaisiais. Tačiau šioje byloje, kaip ir ankstesnėse, tiesioginių įrodymų nebuvo pernelyg daug.
Pavyzdžiui, išgyvenę liudininkai negalėjo prisiminti I. Demjaniuko – net ir tie, kuriems buvo parodyta jo fotografija. Siekiant įrodyti jo sąsajas buvo pateikti SS įsakai, trisdešimties žuvusiųjų lageryje žmonių giminaičių parodymai ir tas pats „Travnikų“ pažymėjimas.
2011-aisiais Miuncheno teismas baigėsi tuo, kad I. Demjaniukas buvo nuteistas 5 metams kalėjimo. Advokatai pateikė apeliaciją. Apeliacijos svarstymo metu I. Demjaniukas buvo paleistas į laisvę ir laiką leido senelių namuose Vokietijoje. Ten jis ir mirė 2012-aisiais.
Keisti sutapimai
Tačiau jo teismai yra aptarinėjami iki šiol. Klausimų kelia ir tai, kad I. Demjaniuką teisė dėl veiksmų, kuriuos jis tariamai atliko Sobibore tik 2009-aisiais. Kitų šio konclagerio prižiūrėtojų teismai Vokietijoje vyko 1965-aisiais. Tuomet ukrainietis į sąrašus nepateko, nepaisant to, kad vėliau buvo apkaltintas dėl 28 tūkst. žūties.
Tuomet penkis kaltinamuosius išteisino, o keturis – nuteisė kalėjimu iki 4 metų. Buvo išteisintas ir prižiūrėtojų vadas Erichas Lachmannas. Teismas nusprendė, kad jis ir kiti keturi SS kariai veikia spaudžiami žinojimo, kad nepaklusus įsakymams jų pačių laukė bausmė. Sobiboro konclageriui vadovavęs Karlas Frenzelis tuomet buvo nubaustas kalėjimu iki gyvos galvos. Tačiau 1992-aisiais jau buvo paleistas į laisvę dėl amžiaus ir sveikatos būklės.
Dar viena keistenybė šioje istorijoje – „nelaimingų atsitikimų“ kiekis žmonėms, kurie įvairiais laikotarpiais nusprendė stoti į I. Demjaniuko gynybos pusę. Istorikas Nikolajus Tolstojus, kuris liudijo Ivano naudai Izraelio teismo proceso metu, bankrutavo. Buvęs Izraelio teisėjas Dovas Eitanas žuvo iškritęs iš daugiaaukščio pastato, o advokatui Yoramui Shefteliui užpuolikas į veidą šliūkštelėjo sieros rūgšties.
Tragiškai žuvo ir Ivano Demjaniuko gynybos komiteto Ukrainoje narys Vladimiras Katelnickis. 1997-ųjų liepą jį, kartu su motina, nužudė nežinomi asmenys. Žinomas religinis veikėjas šalyje buvo nužudytas 36 peilio dūriais. Šis nusikaltimas iki šiol nėra atskleistas.
