Ši krizės epocha pažymėta heroino sugrįžimu. Kaip ir prieš 30 metų, šis narkotikas leidžia pabėgti nuo supančios realybės. Jis aptemdo sąmonę, užmigdo. Naujieji jo vergai – jauniausi žmonės, gimę devintajame dešimtmetyje, pavyzdžiui, Michelle D. – 18 metų amžiaus. Prasidėjo naujas narkotikų prekeivių puolimas, kuriantis tikrą kriminalinę rinką, viliojantis naujus vartotojus. Narkotikai plinta ir mažesniuose Italijos miestuose (Florencija, Perudža, Terni), ir metropolijose – Milane, Romoje.
Michelle D. dienas leidžia prie istorinių Florencijos paminklų, kuriais grožisi visas pasaulis. Ji heroiną pamilo 13 metų, kaip ir jos sesė, 20-metė Camilla, bei jų draugai. „L'Espresso“ žurnalistai praleido su jais visą savaitę, nuo rugsėjo 20 iki 27 dienos, viską fiksuodami dramatiškame dienoraštyje. Aiškėja, kad naujoji narkomanų karta nuo senųjų skiriasi.
Pamirškite aštuntojo dešimtmečio stereotipus, užfiksuotus knygose ir filmuose, kaip ir istorijas, kurios prieš 20 metų užpildydavo juodosios kronikos puslapius: švirkštas, šaukštelis, narkotikas, kurį reikia ištirpdyti žiebtuvėlio ugnimi. Dabar ant rankų nebesimato žaizdų. Tik nedidelė dabartinių narkomanų dalis eina tuo pačiu keliu.
Dabar heroinas tapo labiau prieinamas. Tiekėjai prisitaikė. Į dozę patenka mažiau aktyvios medžiagos. Milteliai jau nebe rudos spalvos. Jie yra balti, stipresni. Juos vadina „tailandietiškais“. Ir jų nereikia susileisti į veną. Efektas atsiranda vien tik jį uostant.
Būtent taip ir daro Camilla. „Toks gyvenimas. Reikia, kad kažkas pagelbėtų, nepaliktų mūsų vienų. Mačiau jaunus žmones, vartojančius narkotikus. Jie vieniši. Jie neturi kur eiti. Mačiau daugybę jaunų merginų ir vaikinų, kurie pradeda vartoti dėl vienišumo“, – tvirtina sesė Michelle. Ji pasakoja, kad taip atsipalaiduoti kiekvieną šeštadienį per diskotekas ir netgi šiaip sau – tai jai tapo įpročiu, tik dabar mergina jau nebegali išeiti iš šio užburto rato.
Heroinas organizmą veikia taip pat, kaip ir anksčiau: padaro žmones priklausomus nuo jo. Prasideda nesustabdomos pinigų ir dozės paieškos. Visos dienos praeina vienodai, ieškant dozės, kad ir toliau liktum tame pačiame narve.
Per savaitę, praleistą su Michelle ir Camilla Florencijoje, vienas iš jų kompanijos narių, 24 metų amžiaus Saverio Liguori, pateko į ligoninę – sustojo jo širdis. Jis mirė. Pasak policijos, jį pražudė naktis, praleista su draugais, kai jis uostė heroiną ir kokainą. Laidotuvių dieną vietinė spauda rašė apie jį, kaip apie jaunuolį, besidomintį motociklais ir užaugusį prie bažnyčios.
Kiekvieną dieną Michelle nužygiuoja ištisus kilometrus: iš pradžių prašo pinigų geležinkelio stotyje, vėliau susitinka su narkotikų platintojais. Tai primena žymiąją grupės U2 dainą – „Bėgti, kad stovėtum“. Tačiau jai ši daina nepatinka – mergina mėgsta „Noyz Narcos“ – italų repo grupę: „Nemiegok, pripildyk venas... Kristus pamiršo apie gyvuosius ir siunčia kartą nulinčiuoti.“
Michelle prisimena, kaip ji visa tai pradėjo: „13 metų pabandžiau narkotikų pirmą kartą, ant mokyklos stogo. Negalėjau pakęsti istorijos ir italų kalbos mokytojų, todėl keliaudavau ant stogo parūkyti. Vėliau prasidėjo vakarėliai, diskotekos, įvairūs narkotikai. Taip pramogauja jaunimas. Netrukus atėjo heroino eilė. Man vis dar buvo 13 metų.“
„Kaip heroinas keičia gyvenimą? Tampi melagis. Vagi iš brolio, sesers, mamos. Vėliau prasideda bėdos. Tuo viskas ir baigiasi.“
