Tatuiruotas – kas antras
Į Tauragę grįžęs Auridijus pasakojo, kad Arhuse tatuiruotės nieko nestebina – jomis išpuošti ir senų, ir jaunų žmonių kūnai.
– Tikrai galiu pasakyti, kad tatuiruotėmis puošiasi maždaug pusė žmonių. Jos beprotiškai populiarios, ir ne tik tarp jaunų žmonių. Mano vyriausias klientas buvo 73-ejų, – pasakojo jis. – Jei pas mus dauguma žmonių tatuiruočių nori tik dėl savęs, tai yra, tokiose vietose, kur jų nematytų kiti, tai danai atvirkščiai – niekas nė nemano jų slėpti, demonstruoja didžiules, visą rankos ar nugaros plotą dengiančias tatuiruotes. Visai nesvarbu, ar policininkas, ar gydytojas – grėsmės profesijos prestižui jie neįžvelgia.
Pasak A.Butkaus, tatuiruojamasi net veidą, kojas. Paklaustas, kas dažniausiai vaizduojama tatuiruotėse, A.Butkus vardijo įvairius užrašus, piešinius su kryžiais, inkarais, rožėmis, žmonių atvaizdais. Dažniausiai jie būna spalvoti. Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, patinka žmogui koks nors aktorius – jo atvaizdą ir išsitatuiruoja. Ar net užtikęs gražios merginos nuotrauką žmogus užsimano jį išsitatuiruoti. Retai kas piešiniams ant kūno suteikia kokią gilią prasmę. Tačiau yra ir tokių, kurie ant kūno trokšta nupiešti kažką išskirtinio ir originalaus.
– Mažų tatuiruočių daryti net neteko – jos dažniausiai būna didelės, per vieną kartą jų padaryti neįmanoma, paprastai žmogus iškenčia apie porą valandų, paskui jam ima skaudėti. Tad visas piešinys gimsta per kelis kartus. Vienai tatuiruotei prireikia kokių 25 valandų darbo. Dažnai būna, kad žmogus tatuiruojasi tol, kol turi pinigų. Pinigai baigėsi – daro pertrauką, užsidirbo – vėl ateina, ir darbas vyksta toliau. Mat tatuiruotės – ten labai brangus malonumas: valanda meistro darbo įvertinama vidutiniškai penkiskart brangiau nei pas mus – apie 500 litų“, – pasakojo tatuiruočių meistras.
Arhuse Auridijus matė kokius aštuonis nuolat dirbančius tatuiruočių salonus, ir darbo jiems netrūko.
Norėtų tobulėti
Vis dėlto darbas Danijoje A.Butkaus nesužavėjo. Paklaustas, ar važiuotų ten dar kartą, Auridijus purto galvą. Kodėl? Visų pirma, kamuoja namų, artimųjų ilgesys.
– Čia Lietuva, čia viskas sava... Paragavau emigranto duonos, dabar žinau, kas tai yra, ir man gana, – šypteli jis.
Antra, labai trukdo kalbos barjeras. Be to, Auridijus sako, kad jam kaip profesionalui darbas kitoje šalyje nieko nedavė.
– Va, jei būtų galimybė padirbėti su garsiais tatuiruočių meistais, išmokti ko nors naujo, patobulėti, būtų smagu. Jei būtų galimybė, norėčiau padirbėti kokiame sename, žinomame Anglijos ar Airijos salone, su tikrais savo darbo asais. Tada būtų ir naudinga, ir įdomu, – dalijosi mintimis A.Butkus.
Jis prisipažino turįs pasiūlymų padirbėti Airijoje, Norvegijoje, bet at juos priims, dar nežino.
Trūksta tvarkos
A.Butkui danai paliko labai netvarkingų žmonių įspūdį. Jis prisipažįsta negalėdavęs žiūrėti, kaip jie be mažiausio sąžinės graužimo šiukšlina kur papuola: jei ką valgo, popierių numeta ten kur stovi, net jei šiukšlių dėžė – vos už metro. Tai įprasta ne tik viešose vietose, bet net ir namuose. Jei viešą vietą – gatvę, aikštę, kavinę – iki kito ryto kas nors sutvarko, tai namuose dažniausiai taip ir kaupiasi šiukšlės, kol kada nors kas nors prisiruošia sutvarkyti. Arba ką nors pasamdyti, kad tai padarytų. Nors aplink laksto maži vaikai, tvarkos nepasigendama... Žinoma, tikriausiai taip yra ne visų danų namuose, bet A.Butkus sako tokį vaizdą matęs tikrai ne vienuose namuose.
Mes, lietuviai, nuolat skubame, stengiamės padaryti kuo daugiau, visur suspėti. O posakį „ramus kaip belgas“ puikiausiai galima būtų perfrazuoti į „ramus kaip danas“. A.Butkus sako negalėjęs atsistebėti danų ramumu – jie tokie atsipalaidavę, niekur neskubantys, kad tai kartais net erzina. Jei, pavyzdžiui, susitari susitikti 11 val., tai 13 val. gal ir atvažiuos, o jei sako ką nors darysią greitai, tai gali reikšti ir po dviejų savaičių...
Mažai biurokratizmo
Užtat visa sistema, kaip reikia atidaryti savo įmonę ar tiesiog imtis verslo pagal kontraktą, meistrui pasirodė labai patogi. Nėra jokio biurokratizmo, nereikia popieriuko kiekvienam prietaisui ar paslaugai – kiekvienas pats atsako už savo darbą.
– Žinau, kad, pavyzdžiui, norint atidaryti savo saloną Didžiojoje Britanijoje užtenka, kad jame būtų šiltas vanduo, – pasakojo A.Butkus. – Danijoje irgi panašiai – nekeliama jokių reikalavimų.
Didžiausia problema, pasak jo, būtų susirasti ir išlaikyti patalpas, nes nuoma būtų labai brangi.
Viskas brangu
Mūsų akimis žiūrint, brangus Danijoje ir maistas, ir daugelis kitų dalykų. Patiems danams tai atrodo normalu.
– Pavyzdžiui, sykį su kolega ėjome į koncertą, tai už bilietą sumokėjome... maždaug 700 litų, – prisiminė Auridijus. – Tai buvo penkių dienų festivalis, kuriame koncertavo muzikantai iš viso pasaulio. Mes jame ketinome pabūti gal porą–trejetą valandų, tačiau mokėti teko už visą.
Birutė SLAVINSKIENĖ
