36 metus Ispaniją valdęs diktatorius Francisco Franco jau kuris laikas yra miręs. Jo kūnas 1975 metais buvo saugiai palaidotas kape, kurį žymi faraoniškas 150 metrų aukščio kryžius. Jis priklauso praeičiai. Tačiau „The Economist“ klausia, kodėl būtent dabar Ispanijos teisėjas nusprendė apkaltinti mirusį generolą nusikaltimais žmogiškumui?
Generolo vaiduoklį persekiojantis teisėjas Baltazaras Garzonas jau yra pagarsėjęs savo siekiu išbandyti teisės ribas. 1998 metais jis pasiekė, kad Londone būtų suimtas vienas iš liūdniausiai pagarsėjusių F. Franco pasekėjų, Čilės diktatorius generolas Augusto Pinochetas. Teisėjas siekė jo išdavimo.
Dabar kontroversiškasis teisėjas pareiškė, kad jo turima kompetencija leidžia jam tirti 114 tūkst. žmonių nužudymą pilietinio karo metu ir po jo. Žudynes vykdė F. Franco kovotojai. Kartu su pačiu generolu nusikaltimais žmogiškumui, įvykdytais 1936-1951 metais, yra apkaltinti dar 34 buvę generolai ir ministrai. Visi kaltinamieji jau yra mirę.
Tai reiškia, kad teisiami yra ne žmonės, o Ispanijos istorija. Tai nėra lengva. Pilietinis karas ir po jo sekusi diktatūra paliko skausmingus prisiminimus. Ispanija darė viską, kad pakištų šiuos prisiminimus po kilimu. Po F. Franco mirties tarp visų spektrų politikų buvo sudarytas nebylus paktas nebesiknaisioti praeityje. 1977 metais priimtas amnestijos įstatymas šį paktą pavertė rašytiniu dokumentu. Dėl to nebegalėjo būti teisiami F. Franco bendrai.
Tiesa, šio pakto dvasia mirė dar gerokai prieš tai, kai į šį reikalą įsipainiojo teisėjas B. Garzonas. Grupės savanorių atkasinėjo masines kapavietes, paliktas F. Franco mirties būrių, ir grąžindavo aukų palaikus giminaičiams, kad šie galėtų juos tinkamai perlaidoti. Dar tūkstančių palaikų yra ieškoma.
Kairieji politikai suprato, kad F. Franco laikų prisiminimų atgaivinimas yra lengvas būdas mušti dešiniuosius. Praėjusiais metais Jose Luiso Rodriguezo Zapatero vadovaujama socialistų vyriausybė priėmė istorinės atminties įstatymą, kuriuo siekiama padėti F. Franco režimo aukoms. Opozicinė „Liaudies partija“ į įstatymą sureagavo itin priešiškai. Tiesa, šios partijos pozicija yra dviprasmiška ir atvira kvestionavimui. Galiausiai reikia pastebėti, kad „Liaudies partijos“ įkūrėjas Manuelis Fraga buvo ministras F. Franco valdymo laikais.
M. Fraga buvo vienas pirmųjų, ėmusių kvestionuoti teisėjo B. Garzono sprendimą, kuriuo taip pat nurodoma atkasti 19 kapaviečių, kurių vienoje, kaip manoma, yra palaidotas poetas Federico Garcia Lorca. M. Fraga teigia, kad tokie teisėjo veiksmai yra neleistini, turint omenyje 1977 metų amnestiją.
Tačiau teisėjas sugalvojo visiškai naują šio amnestijos įstatymo interpretaciją. Jei aukos kūnas niekada nebuvo rastas, teigia jis, tai nusikaltimas dėl pagrobimo galioja iki šios dienos. Todėl jokia amnestija jam negali būti taikoma. Tiems, kurie teigia, kad tarptautinės teisės normos dėl nusikaltimų žmogiškumui Ispanijos pilietinio karo metais dar nebuvo priimtos, teisėjas nurodo Niurnbergo tribunolo, kuriame buvo teisiami naciai, precedentą. Tačiau Ispanijos generalinio prokuroro tokie teisėjo argumentai neįtikina. Jis apkaltino B. Garzoną pradėjus inkviziciją ir pateikė apeliaciją prieš jo pradėtą bylą.
B. Garzonas anksčiau naudodavosi tarptautinėmis žmogaus teises įtvirtinančiomis normomis, kad pasmerktų ir Ispanijoje įkalintų visus žmogaus teisių pažeidėjus, bendradarbiavusius su kariniais režimais visame pasaulyje, o ypač Argentinoje. F. Francas ir kartu su juo „teisiami“ bendražygiai jau yra mirę, tačiau aktyvistai teigia, kad kiti represijose dalyvavę žmonės vis dar yra gyvi. B. Garzonas veikiausiai atvėrė kelią, kad ir jie būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
