Maža to, tai nutiko valstybėje, kurioje pranešti apie nelaimes gyventojams nebuvo leidžiama. Komunistų partija, šįkart kaip ir kitų tragedijų atvejais, baiminosi, kad liaudis suvoks korupcijos ir apsileidimo mastus. Galutinai informacija apie Severo Kurilsko tragediją buvo išslaptinta tik 1990-aisiais.
Vulkaninė zona
Vietą statyti Severo Kurilską sovietai parinko be vulkanologinės ekspertizės. Tuomet, 1950-aisiais, pagrindinis reikalavimas buvo pastatyti miestą 30 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Nepaisant to, vien Paramuširo saloje – 23 vulkanai, iš kurių penki yra veikiantys. Ebekas, įsikūręs vos už septynių kilometrų nuo miesto, laikas nuo laiko atgyja ir paleidžia savo vulkanines dujas ir pelenus į orą.
Esant atitinkamam vėjui jos pasiekia miesto ribas – sieros ir chloro kvapo nejausti neįmanoma. Paprastai tokiais atvejais vietos hidrometeorologijos centras paskelbia apie oro užterštumą ir gyventojams rekomenduojama naudotis veido kaukėmis ir vandens filtrais.
Įslaptintas cunamis
Šiame neramiame Žemės kampelyje žemės drebėjimai ir cunamiai nėra retas dalykas. Tačiau 1952-ųjų rudenį rytinė Kamčiatkos pakrantė, Paramuširo ir Šumšų salos atsidūrė pirmose stichijos smūgį pasitinkančiose linijose.
Severo Kurilsko cunamis 1952-aisiais tapo vienu iš penkių galingiausių per visą XX amžiaus istoriją.
Pats miestas buvo visiškai sunaikintas. Nuo žemės paviršiaus nuplautos ir kitos Kamčiatkos gyvenvietės: Utesnyj, Levašovo, Rifovyj, Kamenistyj, Priberežnyj, Galkino, Okeanskij ir kitos. Tačiau pati Sovietų Sąjunga tuo metu gyveno sau įprastu ritmu. Į sovietinę žiniasklaidą, „Pravda“ ar „Izvestija“ nepateko nė trumputės eilutės: nei apie kažkokį cunamį Kuriluose, nei apie tragiškai žuvusius tūkstančius žmonių. Įvykių mastą dabar atkurti galima nebent pagal tų laikų liudininkų pasakojimus, ar retas išlikusias fotografijas.
Rašytojas Arkadijus Strugackis, tuo metu tarnavęs Kuriluose vertėju, dalyvavo gelbėjimo darbuose. Iš jo laiško broliui į Leningradą: „Aš buvau Šumšu saloje. Ką aš ten mačiau, dariau ir išgyvenau – rašyti kol kas negaliu. Pasakysiu tik tiek, kad pabuvojau tokioje vietoje, kur nelaimė, apie kurią tau jau rašiau, pasireiškė ypač galingai…“
Tų laikų gyventojų skaičius Severo Kurilske nėra aiškus. Oficialiais duomenimis, 1952-aisiais ten gyveno apie 6000 žmonių. Sezoniniai sparčiai besiplečiančio regiono darbininkai, slaptų karinių dalinių kariai – jų skaičius ir likimas neaiškus.
Pirmoji banga
Pietų Sachalino gyventojas Konstantinas Ponedelnikovas tuomet buvo atvykęs į Severo Kurilską uždarbiauti. Statė namus, dažė sienas, padėjo įrengti žuvų perdirbimo fabriką. Tais laikais Tolimuosiuose Rytuose buvo daug atvykėlių: vieni uždarbiauti, kiti atidirbti sutartą terminą.
Vyras „Sachalin Kurily“ pasakojo, kad tą naktį jį prikėlė kambarį nuomojęs vyras: „Šeimininkas šaukia: stokis greit, renkis – ir į lauką“.
Pasak liudininko, jautėsi, kaip juda žemė po kojomis. Netrukus nuo kranto pusės pasigirdo šūviai, riksmai ir triukšmas. Laivų prožektorių šviesoje nuo įlankos pusės pasipylė žmonės. „Karas!“ – šaukė jie. Taip iš pradžių pasigirdo K. Ponedelnikovui. Vėliau jis suprato, kad šaukiama „banga!“ ir „vanduo!“ (rus. vojna, volna, voda).
Iš sovietų nacionalinio saugumo leitenanto P. Deriabino ataskaitos: „Nespėjome mes pasiekti rajoninio skyriaus, kaip išgirdome stiprų triukšmą, vėliau traškesį iš jūros pusės. Apsidairę mes išvydome didžiulę vandens sieną, artėjančią iš jūros į salą… Aš daviau įsakymą šaudyti iš tarnybinių ginklų ir šaukti: „Artėja vanduo!“, tuo pat metu traukiantis į kalvas. Išgirdus triukšmą ir šūksnius, žmonės pradėjo bėgti iš butų apsirengę kuo papuola (daugelis ir išvis vienais apatiniais, basi) ir leidosi į kalvas...“
Netoliese esančiose kalvose buvo įrengti kariniai įtvirtinimai, kur vykdavo mokymai. Ten žmonės ir įsikūrė, kad sušiltų – juk buvo lapkričio mėnuo. Ši „slėptuvė“ tapo jų namais artimiausioms kelioms dienoms.
Trys bangos
Po to kai pirmoji banga atsitraukė, daugelis nusileido į apačią, kad surastų dingusius artimuosius, išleistų gyvulius iš rūsių. Žmonės net nenutuokė, kad cunamis pasižymi įvairiais bangų intervalais, tarp jų gali praeiti dešimtys minučių.
Iš P. Deriabino ataskaitos: „Kažkur po 15-20 minučių nuo pirmosios bangos atslūgimo smogė dar didesnės galios ir aukščio banga, negu pirmoji (iš tiesų liudininkui galėjo taip pasirodyti, nes pirmoji banga buvo 18 metrų aukščio, o antroji – iki 15 metrų). Žmonės, manydami, kad viskas jau baigėsi (daugelis jų buvo prislėgti netekę artimųjų, vaikų ar viso turto), nusileido iš kalvų ir pradėjo krapštytis išlikusiuose namuose, kad sušiltų ir apsirengtų. Vanduo, nesutikęs jokio pasipriešinimo, užgriuvo sausumą, visiškai sugriaudamas likusius namus ir kitus statinius. Šia banga buvo sugriautas visas miestas ir žuvo didžioji dalis gyventojų...“.
Trečioji banga į jūrą nusinešė tai, ko nepajėgė pirmosios dvi. Pakrantė pasidengė plaukiojančiais namais, stogais ir nuolaužomis.
Išgelbėtuosius vėl grąžino dirbti į Sachaliną
Cunamis, kurį vėliau pavadino sunaikinto miesto garbei – buvo sukeltas žemės drebėjimo Ramiajame vandenyne, už 130 kilometrų nuo Kamčiatkos. Praėjus valandai po galingo (siekė 8,3 balo pagal Richterio skalę) žemės drebėjimo, pirmoji banga pasiekė Severo Kurilską.
Oficialiais duomenimis, vien tik Severo Kurilske žuvo 2336 žmonės. „Kuomet nušvito, iš kalnų nusileido tie, kam pavyko išsigelbėti – vyrai ir moterys vienais marškiniais, drebantys iš šalčio ir siaubo. Daugelis gyventojų arba nuskendo, arba gulėjo pakrantėje tarp rastų ir nuolaužų...“ – rašė A. Strugackis savo broliui.
Nepaisant to, kad gelbėjimo darbus reguliavo pats J. Stalinas, o gelbėti žmonių buvo mestos didelės pajėgos, eiliniais darbininkais niekas pernelyg nesirūpino.
Tais laikais apie kokias nors kompensacijas galima buvo tik pasvajoti, žmonės džiaugėsi bent jau tuo, kad nors dalis jų gavo darbo stažo patvirtinimą – juk kartu su bangomis nuplaukė ir ne vienerių metų įdirbis. Tiems, kurių vadovybė išgyveno ir sugebėjo atstatyti dokumentus – pasisekė. Kitiems teko tuščiai aiškintis, ką ir kiek laiko ten veikė.
Pagal kontraktą dirbusius asmenis iš pradžių evakavo į Primorės kraštą, kur pastarieji gyveno sunkiomis sąlygomis. Vėliau „viršuje“ buvo nuspręsta, kad „kontraktas tai galioja ir jį reikia atidirbti“ – ką tik išgelbėtus nukentėjusiuosius… grąžino atgal į Sachaliną.
Severo Kurilskas buvo atstatytas, tačiau jau aukštesnėje vietovėje. Tačiau ir vėl neatlikus vulkanologinės ekspertizės, taigi miestas ir vėl atsidūrė pavojingoje vietoje – Ebeko vulkano, vieno iš aktyviausių Kuriluose, išmetamų dujų kelyje.
Būtent po šios tragedijos sovietų valdžia įsakė sukurti Cunamių perspėjimo sistemą.