Narystės derybos nutrauktos
Islandijos ir Europos Sąjungos ryšiai buvo įforminti dar 1970 m., kai Reikjavikas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją ir 1972 m. su ES pirmtake pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šiauriečių suartėjimas su Europa vis stiprėjo ir apėmė ne tik ekonomiką, bet ir sujungė regionus bendra Šengeno zona, bendra prieglobsčio sistema pagal Dublino sutartį, laisvu darbo jėgos judėjimu ir t. t.
Lūžis įvyko 2008 m., kai Islandiją ištiko finansinė krizė. Žlugo trys didžiausi šalies bankai, už kurių indėlius buvo garantavusi Islandijos valstybė, subyrėjo akcijų birža ir smuko vietos pinigo kronos kursas. Šalis per labai trumpą laiko tarpą tapo skolinga užsienio kreditoriams 7 kartus didesnę sumą (50 mlrd. dolerių) nei visas valstybės BVP. Kairiųjų vyriausybė 2009 m. paprašė kitų šalių, Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir apsisprendė stoti į Europos Sąjungą.
Vis dėlto dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje. Tuo pasinaudojo dešinieji politikai ir 2013 m. laimėję rinkimus pareiškė stabdantys derybas su Briuseliu.
Islandija viena koja jau ES narė
Jau dabar, nebūdama Europos Sąjungoje, Islandija viena koja yra jos narė. Vos pradėjus derybas dėl narystės, per metus buvo susitarta dėl 11 derybų skyrių iš 35. Tai rodo, kad trečdalis islandų teisės sistemos jau dabar atitinka ES standartus. Nieko nuostabaus, nes sala pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą užima pirmą vietą.
Pagrindinis argumentas, kodėl dauguma islandų nepritaria narystei, yra žemės ūkis ir ypač žuvininkystė. Baiminamasi, kad ES pradės nurodinėti, ką ir kiek žvejoti, ir pareikalaus atverti savo vandenis kitų šalių žvejams. Žuvys sudaro apie 70 proc. šalies eksporto, sektoriuje dirba daug žmonių, todėl šis klausimas laikomas esminiu. Nors svarbu pažymėti, kad pagautas žuvis islandai parduoda daugiausia toje pačioje Europos rinkoje.
„Šiaurės Kubos“ statusas išgąsdino
Glaudūs Islandijos ir ES ryšiai vis dėlto atskleidė didelę salos priklausomybę.
Kai 2009 m. Reikjaviko politikai pareiškė, kad nemokės britų ir olandų indėlininkams už islandų banko padarytas klaidas, buvo pagrasinta sankcijomis. Pavartotas „Šiaurės Kubos“ terminas ne juokais išgąsdino. Jungtinė Karalystė nuėjo taip toli, kad net buvo įrašiusi Islandijos vyriausybę ir jos bankus į savo juoduosius sąrašus ir perėmė Britanijoje registruotas jiems priklausančias bendroves. Šis veiksmas iškart sukėlė vieno banko Reikjavike žlugimą. Tai rodo, kaip smarkiai salos ekonomika priklausoma nuo Europos. Narystės šalininkai išnaudoja šį argumentą ir sako, kad Islandijai daug saugiau ir stabiliau būtų patiems dalyvauti Bendrijoje, o ne priklausyti nuo kitų šalių sprendimų.
ES yra liberalių demokratijų klubas, elgiasi džentelmeniškai, kitaip nei Rusija ar Kinija, ir nespaudžia Islandijos prisijungti. 2015 m. Europos Komisijos narė Maja Kocijančič pakartojo, kad Islandijos apsisprendimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tačiau du trečdaliai salos prekybos vyksta su Europa, todėl Briuselis turi daug svertų, kaip reguliuoti tarpusavio santykius.
Praeitais metais Sąjunga paprašė Reikjaviko atverti savo rinką mėsos produktams, mainais sutikdama be muitų priimti islandišką avieną. Tai išgąsdino šiaurės šalies ūkininkus, o Europai tai labai palankūs mainai, nes avienos poreikis žemyne nepatenkinamas, o kiaulienos po Rusijos embargo kaip tik nėra kur dėti.
Politikai turi skirtingas vizijas
2013 m. rinkimus laimėję dešinieji žadėjo, kad surengs referendumą narystės klausimu. Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę. Lygiai taip pat stojimo byla nėra svarstoma Altinge (parlamente), nes valdančioji koalicija nėra tvirta šiuo klausimu.
Islandai toli gražu nėra vienos nuomonės. Nors visos visuomenės apklausos rodo, kad apie 50 proc. respondentų neremia narystės, 40 proc. ją remia. Paramą Briuseliui deklaruoja ir vienos pagrindinių opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Arnis Palas Arnasonas. Prieš metus jo šalininkai surengė mitingą narystei paremti, jame dalyvavo 7000 žmonių. Tai buvo didžiausi protestai po 2008 m. krizės ir kaip mažai šaliai labai gausūs. Ponas Arnasonas inicijavo laišką Bendrijos lyderiams su prašymu, kad derybos nebūtų stabdomos, į tai jam buvo atsakyta, kad durys Reikjavikui lieka atviros.
Jeigu artėjančiuose rinkimuose laimės ne dabar valdantys dešinieji, o opoziciniai kairieji, kaip jiems yra prognozuojama, narystės derybos vėl gali būti atnaujintos. Tai nebūtų pirmas atvejis ES istorijoje. Kita sala – Malta nuo 1996 iki 1998 m. buvo sustabdžiusi derybas dėl narystės, bet, pasikeitus politinei valdžiai, jas vėl atnaujino ir sėkmingai užbaigė. Beje, referendumas dėl stojimo į ES Maltoje neapsiėjo be intrigos: stovyklą „taip“ parėmė vos 20 tūkst. žmonių daugiau nei stovyklą „ne“.
Aplinkybės, kurios gali viską pakeisti
Islandija sėkmingai suvaldė ekonominę krizę. Šalies ūkis vėl auga, skolos mažėja, todėl padidėjo visuomenės pasitikėjimas savo šalimi ir kartu sustiprėjo euroskeptikų pozicijos. Narystės ES šalininkai atkerta, kad Islandija labai maža ir pažeidžiama bet kokios didesnės nelaimės, todėl būtina kooperuotis su stipresnėmis ir didesnėmis valstybėmis. Kaip vienas iš pavojų yra įvardijama ekologija. Dėl pasaulinio atšilimo tirpsta salos ledynai ir keičiasi klimatas. Kaip sako šalies prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, nereikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kad įsitikintum klimato atšilimu, užtenka pažvelgti pro langą. Tokie pokyčiai gali pakeisti žuvų išteklius, sutrikdyti turizmą arba sukelti gamtos kataklizmus, tokius kaip ugnikalnių suaktyvėjimas.
Ne ką mažesni iššūkiai salos politikų laukia atkuriant pasitikėjimą finansine sistema ir bankais. Į bet kokį finansų sektoriaus svyravimą jautriai reaguoja visuomenė. Bankų žlugimas 2008 m. labiausiai prisidėjo, kad žmonės ėmė galvoti apie didesnį stabilumą ir narystę ES. Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.
Kitas didelis iššūkis yra migracija. Saloje vis daugėja apsigyvenančių Europos Sąjungos piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį jau dabar yra antra ir trečia tautinės grupės, o jie skatina Reikjaviką stiprinti ryšius su Bendrija.
Taigi manyti, kad Islandija galutinai atsisakė narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, yra per daug skubota. Politinės partijos Reikjavike turi skirtingą požiūrį, visuomenė taip pat suskilusi į dvi apylyges stovyklas. Šiuo metu Islandija tvarkosi sėkmingai ir labiau linkusi būti savarankiška, nors ir stiprina ryšius su Briuseliu. Bet, matant globalius iššūkius šaliai, labai tikėtina, kad narystės Sąjungoje klausimas vėl atsidurs politikų darbotvarkėje.
