Arvydas Praninskas
Ar tiesa, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra rajonų, į kuriuos nė už ką nekels kojos nemusulmonai? Baimės akys didelės, o jose atsispindi islamofobija.
Po sausio pradžioje Paryžiuje įvykdyto kruvino islamo teroristų išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ žurnalo redakciją, vėliau sekusių kitų teroro aktų ir pačioje šalies sostinėje, ir kituose miestuose, natūralia visuomenės reakcija į juos tapo dar labiau sustiprėjusi islamofobija. Taip atsitiko ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir kitose Vakarų Europos šalyse, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės. Ir nors politikai, religiniai lyderiai bei žiniasklaida ragina piliečius jokiu būdu netapatinti nuosaikių musulmonų ir islamo ekstremistų, baimės akys didelės. Tačiau ar iš tikrųjų yra ko baimintis? Ar iš tiesų radikalusis islamas taip stipriai išsikerojęs Prancūzijoje? Ar pačių prancūzų sąmonėje susiformavęs musulmonų mažumos šioje šalyje įvaizdis atitinka tikrovę? Dienraštis „Le Monde“ pabandė tai išsiaiškinti, remdamasis tik faktais.
Kiek musulmonų gyvena Prancūzijoje?
Klausimas labai paprastas, tačiau atsakyti į jį, kad ir kaip būtų keista, yra gana sunku. Pasak dienraščio, 2014 m. vasarą tyrimų bendrovės „Ipsos MORI“ atlikta apklausa atskleidė, kad prancūzai, kaip, beje, ir anglai, gerokai pervertina jų šalyse gyvenančių musulmonų bendruomenių dydį. Dažniausiai apklausos dalyviai teigdavo, kad Prancūzijoje musulmonai sudaro 23 proc. visų gyventojų. O oficiali statistika rodo, kad jų yra 8 proc.
Regis, tai turėtų reikšti, kad iš viso Prancūzijoje, kurioje (įskaitant ir užjūrių teritorijas) gyvena daugiau nei 66 mln. žmonių, yra 2,8 mln. musulmonų, tačiau dienraštis atkreipia dėmesį, kad tikslų jų skaičių nurodyti gana keblu. Reikalas tas, kad Prancūzijoje galiojantys įstatymai draudžia gyventojų surašymų metu rinkti žinias apie jų išpažįstamą religiją, o tai apsunkina tikslių duomenų apie religinių bendruomenių dydį fiksavimą. Vis dėlto galima remtis tam tikrais netiesioginiais vertinimais. Pavyzdžiui, remiantis tyrimo „Gyvenimo kelias ir šaknys“ apklausomis išsiaiškinta, kad 2008 m. Prancūzijoje tarp 18–50 metų amžiaus grupės gyventojų buvo 2,8 mln. musulmonų ir 11,5 mln. katalikų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad nepilnamečiai ir vyresni žmonės į šį skaičių nepateko.
Kai kurių demografų, pavyzdžiui, Patricko Simono iš Nacionalinio demografinių tyrimų instituto, manymu, musulmonų Prancūzijoje gali būti nuo 3,9 iki 4,1 mln. Tokie skaičiai gauti ekstrapoliavus apklausų rezultatus visai šalies populiacijai. Tačiau ir toks skaičius gali būti netikslus, nes, pavyzdžiui, Prancūzijos vidaus reikalų ministerija pateikia dar didesnį – nuo 4 iki 5 mln. Viešojoje erdvėje būtent toks šalyje gyvenančių musulmonų skaičius minimas dažniausiai. Tačiau, pasak „Le Monde“, toks vertinimas yra labai apytikris, nes jis paremtas geografinės piliečių kilmės ekstrapoliacija. Galima sakyti, kad šiuo atveju kalbama apie „musulmonų kultūros“ Prancūzijos gyventojus, nesvarbu, ar kasdieniame gyvenime jie yra religingi, ar ne. Pasak dienraščio, susidūrus su klasikine demografine ekstrapoliacija, daugelyje apklausų vartojama sąvoka „musulmoniška kilmė“ gali suklaidinti, pavyzdžiui, apklaustųjų šeimos šaknys gali būti šiaurės vakarų Afrikos šalyse, tačiau tai dar nereiškia, kad jie būtinai išpažįsta islamą.
Beje, 1906 m. atlikto surašymo duomenimis, 10 proc. tuometės Prancūzijos gyventojų, arba 3,9 mln., buvo musulmonai. Tokie duomenys buvo gauti, nes į surašymą buvo įtraukti ir Alžyro, kuris tuo metu buvo Prancūzijos kolonija, gyventojai. Kad ir kaip būtų, bandymai nustatyti Prancūzijoje gyvenančių musulmonų skaičių rodo, kad jų daugėja: per praėjusius 30 metų musulmonų skaičius Prancūzijoje išaugo, o katalikų – sumažėjo.
Praktikuojantys ir abejingi
Kalbant apie islamo paplitimą Prancūzijoje, reikia nepamiršti skirtumo tarp tų musulmonų, kurie laiko save tikinčiais, ir tų, kurie iš tikrųjų lankosi mečetėse bei kituose maldos namuose, pastebi leidinys. Apklausos rodo, kad kiekvieną savaitę eina į bažnyčią tik dalis katalikais save laikančių prancūzų. Tai galima pasakyti ir apie musulmonus: ne visi jie kasdien meldžiasi ir lankosi mečetėje.
Prancūzijos visuomenės nuomonės tyrimų instituto 2011 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad religingais save laiko 75 proc. žmonių iš „musulmoniškos kilmės“ šeimų. 2007 m. šis skaičius buvo sumažėjęs iki 71 proc., o 2001 m. buvo 78 proc. Tokio rezultatų svyravimo priežastis – deklaratyvus tyrimo pobūdis. Tai rodo sunkumus bandant nustatyti tikslų tikinčiųjų skaičių.
Dažniausiai musulmonais save vadina imigrantai ir abiejų į Prancūziją imigravusių tėvų palikuonys. Tarp šių kategorijų atstovų yra mažiausiai ateistų. 41 proc. „musulmoniškos kilmės“ asmenų teigė esantys religingi ir aktyviai praktikuojantys (priešingai nei katalikai, tik 16 proc. jų tvirtino nuolat lankantys bažnyčią), 34 proc. save laiko tikinčiais, bet neaktyviais mečetės lankytojais (katalikų atveju – 57 proc.), o 25 proc. – ateistais arba musulmonų kilmės asmenimis (27 proc. – katalikų atveju). 25 proc. apklaustųjų sakė paprastai einantys į mečetę penktadieniais.
Ši apklausa taip pat atskleidė didėjantį musulmonų, pasninkaujančių ramadano metu, skaičių: jis išaugo iki 71 proc. (1989 m. šių tikinčiųjų buvo 60 proc.). Tačiau vos 6 proc. apklaustųjų sakė jau atlikę hadžą, kiekvienam musulmonui bent kartą gyvenime privalomą piligriminę kelionę į šventąjį Mekos miestą Saudo Arabijoje.
Dar vienas įdomus šio tyrimo aspektas: pasirodo, trečdalis musulmoniškos kilmės žmonių prisipažino vartojantys alkoholį, nors islamas tai draudžia. Beveik 75 proc. apklaustųjų teigė reguliariai arba kartkartėmis perkantys ritualinio skerdimo mėsą.
2010 m. Nacionalinio demografinių tyrimų instituto atlikto tyrimo išvadose sakoma, kad mažiausiai ateistų yra ne tik tarp imigrantų, atvykusių į Prancūziją iš musulmoniškų šalių, bet ir tarp jų palikuonių. Musulmonų šeimose religinė tradicija perduodama jaunajai kartai dažniau nei katalikų, protestantų ar budistų šeimose.
Mečetės Prancūzijoje: kiek jų?
Atrodo labai keista, kad nežinomas ir tikslus Prancūzijoje veikiančių musulmonų mečečių skaičius. Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2012 m. šalyje iš viso buvo 2 449 musulmonų maldos namai, 318 iš jų – užjūrių teritorijose. Be to, Prancūzijos valdžios duomenimis, nuo 2000 m. jų skaičius dvigubai išaugo.
Tačiau šie skaičiai anaiptol nereiškia, kad būtent tiek yra ir mečečių, pabrėžia „Le Monde“. Daugelis Prancūzijoje gyvenančių musulmonų meldžiasi išoriškai niekaip neišsiskiriančiose patalpose, nors nuo 2000-ųjų iš tikrųjų pradėjo daugėti mečečių. 2009 m. Prancūzijoje buvo vos 64 mečetės su minaretais, kuriose galėjo melstis apie 2,5 proc. visos šalies musulmonų bendruomenės. Jei palygintume tikinčių musulmonų skaičių su jiems skirtų vietų maldos namuose kiekiu, tai vieniems maldos namams tektų 1 200 tikinčiųjų. Katalikai Prancūzijoje turi apie 40 tūkst. bažnyčių. Jei visus katalikus į jas suskirstytume po lygiai, vienai bažnyčiai atitektų po 275 tikinčiuosius.
Nuosaikūs ir radikalai
Kitas svarbus klausimas, gerokai apaugęs gandais, yra toks: kiek tarp Prancūzijos musulmonų yra radikalių pažiūrų tikinčiųjų? Suprantama, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką turėtume vadinti radikalais. Pasak leidinio, įvairios islamo kryptys ir mokyklos šiuo požiūriu skiriasi.
Paprastai manoma, kad radikaliausiai nusiteikę sunitų salafitai, grįžimo prie „pirmapradžio islamo“ šalininkai. Persijos įlankos regiono monarchijų finansuojamos salafitų atšakos per pastaruosius 20 metų pastebimai sustiprino savo pozicijas Europoje ir net sugebėjo įtvirtinti tam tikras religinio pobūdžio praktikas, pavyzdžiui, veidus dengiančių drabužių dėvėjimą.
Sociologo Samiro Amgharo duomenimis, 2012 m. Prancūzijoje buvo apie 12–15 tūkst. salafitų. Vadinasi, iš 200 šalyje gyvenančių musulmonų vienas yra salafitas. Be to, reikia žinoti, kad salafitų ar islamo fundamentalistų pažiūros anaiptol dar nereiškia paramos džihadui, šventajam karui prieš kitatikius, ir prievartos pateisinimo. Tarp salafitų yra ir radikalios atšakos atstovų, bet ji labai negausi, pabrėžia dienraštis.
Pasak jo, daug neaiškumų susiję ir su atsivertimo į islamą atvejais. Tikslios statistikos taip pat nėra: 2012 m. Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos atstovas informavo, kad kasmet apie 4 tūkst. šalies gyventojų pereina į islamą.
Jaunimo nuotaikos
Islamo specialistai nurodo ir kelis kitus aspektus, kurie gali skatinti nepagrįstas baimes ar net islamofobiją, rašo „Le Monde“. Religingų musulmonų vis labiau pastebima tarp jaunosios kartos atstovų, dažniausiai dėl nikabų, moterų veidą dengiančių šydų, dėvėjimo gatvėse ar kitose viešose vietose.
Pabrėžiama, kad ritualinio skerdimo mėsos parduotuvių skaičiaus didėjimas Prancūzijoje taip pat prisideda prie išorinių islamo plėtimosi apraiškų. 2013 m. sociologas Hugues Lagrange’as paskelbė tyrimo duomenis, rodančius didelę jaunimo iš musulmoniškų šeimų religinę savivoką ir prisirišimą prie islamo papročių. Pasak sociologo, religinių praktikų populiarumas ir dievobaimingumas labiausiai auga tarp imigrantų, atvykusių į Prancūziją iki jiems sukako 16 metų. Tai pasakytina ir apie imigrantų vaikus, tačiau tai nebūdinga tiems imigrantams, kurie atvyko į šalį jau suaugę. Manoma, kad tai susiję su socialinės izoliacijos jausmu, skatinančiu griežtą ir kartais net respublikos vertybėms prieštaraujančią religinę praktiką.
Sociologo tyrimas rodo, kad maistui keliamų musulmoniškų reikalavimų ir pasninko ramadano mėnesio metu laikosi 90 proc. 18–25 metų amžiaus žmonių. Tai kur kas daugiau, nei kitose Prancūzijos musulmonų amžiaus grupėse. Paaiškėjo, kad imigrantų rajonuose gyvenantys musulmonai yra kur kas religingesni už tuos, kurie išsibarstę „mišriuose“ rajonuose ar yra išaugę mišriose šeimose. Būtent tai, H.Lagrange’o manymu, tampa nesėkmingos kultūrinės integracijos priežastimi: toli nuo priemiesčių gyvenančio jaunimo, siekiančio geresnio išsilavinimo, tikėjimas pirmiausia yra europietiškas, šiuolaikinis islamas, kuriame kur kas daugiau dėmesio skiriama žmogaus asmenybei.
