„Mother and Baby Home Commision“ (liet. Motinų ir kūdikių namų komisija) ištyrė 18 įstaigų, kuriose 1922–1998 metais, iš 57 000 ten gyvenusių vaikų, 15 proc. mirė. Jų publikuotame pranešime rašoma, kad šie namai turėjo suteikti prieglobstį motinoms, kurios neturėjo jokios kitos išeities netikėtai pastojus, nes buvo netekėjusios ir neturtingos.
Tačiau ten gyvenusios moterys patyrė emocinį vienuolių smurtą: motinos buvo priverstos šveisti grindis, kol jos buvo vadinamos „nupuolusiomis“, „nusidėjėlėmis“, „purvinomis“ ir „velnio išperomis“.
Komisija teigia, kad aukštas naujagimių mirtingumas buvo labiausiai susirūpinimą keliantis šių institucijų bruožas. 1945–1946 m. naujagimių mirtingumas tokiuose namuose buvo beveik dvigubai didesnis, nei vidutinis šalies nesantuokinių vaikų mirtingumas.
Tyrimas buvo pradėtas prieš šešerius metus, po to kai viena istorijos entuziastė Catherine Corless atrado nepažymėtų masinių kapaviečių įrodymus Tuamo kapinėse, Golvėjaus grafystėje.
Kai tokie specialūs namai Airijoje buvo suformuoti, juos daugiausia steigė ir valdė religinės institucijos, o jas prižiūrėjo valstybė.
Išgyvenusiųjų liudijimai
Viena iš išgyvenusių nesantuokinių tokių motinų vaikų yra Carmel Larkin, gimusi Tuame 1949 m., ir ji atvirai sako, kad ją vis dar siutina tai, kaip buvo elgiamasi su jos motina.
C. Larkin penkerių buvo perduota globėjams ir daugiau niekada nebematė savo mamos. Ji net neturi jos nuotraukos, nežino, kur ji palaidota. C. Larkin pasakojo „Sky News“, kaip jaučiasi: „Na, tai mūsų holokaustas, ar ne? Holokaustas vyko Vokietijoje, tačiau motinų ir kūdikių namai buvo mūsų holokaustas.“ Kai ji sužinojo apie tyrimo Tuame išvadas, ji sakė: „buvau apimta siaubo.“
„Siaubinga, kad žmogus galėjo taip elgtis su kūdikiais ir jų motinomis. Jos, vos atvykusios, buvo vadinamos nusidėjėlėmis, – sakė C. Larkin. – Vaiko susilaukimas yra didžiausia dovana, kurią moteris gali gauti.“
Liūdnai pagarsėjusiuose Besboro namuose Korko grafystėje, per 1943-uosius mirė 75 proc. ten gimusių bei priimtų gyventi vaikų.
Didžiausias mirtingumas yra fiksuojamas Sean Ross namuose Tipererio grafystėje, kurie veikė 1931–1969 m. Šiuose namuose, iš 6 079 naujagimių mirė 1 090. Iš šių mirčių, 79 proc. įvyko nuo 1932 iki 1947 metų. Didelis mirtingumas Sean Rosso namuose, iš dalies yra paaiškinamas sergamumu infekcinėmis ligomis, tarp jų difterija ir vidurių šiltine.
Tyrime rašoma, kad tokį didelį naujagimių mirtingumą motinos ir kūdikio namuose lėmė kvėpavimo takų infekcijos ir gastroenteritas.
Paprastai nesusituokusios ir pastojusios moterys būdavo atstumiamos savo šeimų ir išvaromos iš namų, nes dievobaimingoje katalikiškoje visuomenėje nesantuokinis vaikas užtraukdavo gėdą visai šeimai.
Viena liudininkė komisijai pasakojo, kaip jos motina buvo išvadinta prostitute ir kekše. Trys jos dėdės buvo kunigai, taigi tėvai nerimavo, kad merginos nėštumas pirmiausia gali jiems pakenkti. Tiek pastojusios merginos, tiek vaiko tėvo šeimos nariai jaudinosi, kad nesantuokinis kūdikis paveiks jos brolių karjeras.
Moteris, kuri buvo įvaikinta Sean Rosse pasakojo, kad per gimdymą jos motina buvo pririšta prie lovos, o vienuolė atsisėdo ant jos krūtinės, kad padėtų jai stumti.
Kita moteris, kuri į Besboro namus pateko septyniolikos, pasakojo, kad ji labai bijojo vienos iš akušerių.
„Ji pjaustė merginų išorinius lytinius organus, sakydama, kad čia yra jų bausmė už tai, ką jos padarė, ir, kad jos daugiau niekada daugiau nebegalės to daryti“, – pasakojo liudininkė.
Dar viena moteris pasakojo, kad kai gimdymo metu ji buvo išsiųsta į ligoninę, ten ji buvo „supjaustyta“ ir jai nebuvo skirta nuskausminamųjų. „Jie tiesiog prapjovė mane, kad pagimdyčiau“, – sakė ji.
Besbore gyvenusi moteris liudijo, kad motinos, net sirgdamos, buvo verčiamos dirbti. „Atrodo, kad tos vienuolės buvo beširdės, – sakė ji. – Galėdavai girdėti naktį verkiančias merginas. Mes bijodamos ėjome miegoti ir bijodamos keldavomės.“
Pasak BBC, Besbore buvusi Brigdet vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu buvo priversta kelias valandas stovėti kambario kampe. Ji savo sūnų pagimdė trimis savaitėms anksčiau, nei buvo numatyta.
Brigdet sakė: „Vis dar jį matau. Jis žvalgėsi. Labai smalsus, gražus, tobulas kūdikis. Blondinas, mėlynų akių, o jo plaukai atrodė lyg sušukuoti.“
Ji žinojo, kad negalės pasilikti kūdikio, kurį norėjo pavadinti Williamu. Tačiau vienuolės sakė, kad Gerardas yra tinkamesnis vardas katalikui.
Po poros dienų naujagimis susirgo ir Brigdet buvo pasakyta, kad jis buvo perkeltas į „mirties kambarį“. Ji daugiau niekada jo nematė, nes kūdikis, praėjus dviem savaitėms po jo susirgimo, buvo išsiųstas į ligoninę, kurioje mirė.
Vaikai likdavo šiuose namuose įvairiems laikotarpiams, o po to būdavo įvaikinami arba išsiunčiami gyventi su vietinėmis šeimomis. Ten jie dirbdavo ūkiuose ar mažose įmonėse, kur dažnai gaudavo arba labai mažą, arba išvis jokio atlyginimo.
Tyrime nurodoma, kad daugelis moterų neturėjo jokių lytinio švietimo žinių, o kai pastodavo, išsigąsdavo ir nežinodavo, ką daryti. Tyrimas atskleidė, kad net 7 dešimtmetyje: „Merginos pastodavo, pačios nežinodamos kaip ir kodėl.“
Valstybiniais duomenimis, tokiuose namuose, į kuriuos dešimtys tūkstančių moterų, tarp jų ir išprievartavimo aukos, buvo siunčiamos gimdyti, naujagimių mirtingumas buvo penkis kartus didesnis, negu kūdikių, gimusių susituokusiems tėvams.
„Man gaila kiekvieno tai patyrusio žmogaus“, – sakė Anna Corrigan, kurios du broliai Johnas ir Williamas Dolanas, kaip rašoma dokumentuose, mirė Tuamo namuose netekėjusioms motinoms.
„Mes tikimės teisybės, teisingumo, atsakomybės prisiėmimo, ir kad ją prisiėmę asmenys būtų patraukti į baudžiamąją atsakomybę, taip pat žalos atlyginimo išgyvenusiems“, – sakė moteris.
XX a., Airijoje, bažnyčia valdė daug socialinių institucijų. Nors juos valdydavo vienuolės, namai gaudavo valstybinį finansavimą. Valstybė taip pat reguliavo ir įvaikinimo agentūrų veiklą.
