„Aš susipažinau su Z. Inarkajeva, kuri 2002 metų vasarį susprogdino milicijos skyrių Grozne, praėjus 4 mėnesiams po pasikėsinimo“, – „El Mundo“ straipsnyje rašo žurnalistė Julija Juzik. Z. Inarkajeva per sprogimą išgyveno, jai atliktos kelios chirurginės operacijos. „Zaremai teko gyventi Vidaus reikalų ministerijos skyriuje Grozne, visą parą saugomai policijos. Tai, ką ji man papasakojo, padėjo sužinoti slaptus moterų mirtininkių paruošimo proceso aspektus“, – praneša autorė.
Kartą jaunas vyras, kurį ji vos pažinojo, pagrobė Zaremą. „Jis sudarė su juo santuoką pagal musulmonų tradicijas ir apsigyveno nuomojamame bute, kur gyveno dar du vyrai su savo draugėmis“, – pasakoja žurnalistė. Praėjus tam tikram laikui, vyrai pradėjo keistis žmonomis. Zaremos vyras paaiškino jai, kad draugai jam tarsi broliai ir jis turi dalintis su jais viskuo. Dar vėliau vyrai nusprendė atsikratyti šių jaunų merginų, panaudodami jas teroro išpuolyje ir gaudami už tai pinigų. Kitos dvi merginos atsisakė, ir Zarema vieną rytą pamatė, kad jų bute nebėra. Pačią Zaremą saugojo visą parą.
Jos vyras Šamilis Garibekovas paaiškino, kad jai teks „nunešti rankinę“. Jai buvo prigrasinta: jei bandys pabėgti, bus nužudyta tiek ji pati, tiek jos motina. Pasak merginos, vyrai į arbatą ir vandenį jai įlašindavo kažkokių lašų, kurie apsvaigindavo ir jai niekas neberūpėdavo. Zarema įtarė, kad kitos dvi merginos dėl nepaklusnumo buvo nužudytos. Jų kūnai vėliau iš tiesų buvo rasti Grozno Černorečjės rajone.
„Šamilis davė man rankinę, įsakė užsidėti ją ant peties ir jokiais būdais nenusiimti. Aš įėjau į policijos skyrių ir tuojau pat nusiėmiau rankinę. Aš ištiesiau ją, ėjau ir galvojau: „Dabar... dabar tai įvyks“, – pasakoja Zarema.
Zaremą, kaip ir beveik visas kitas „gyvas bombas“, susprogdino nuotolinio valdymo pulteliu. Tačiau pasak žurnalistės J. Juzik, nepaisant itin stipraus psichologinio spaudimo ir trankvilizatorių, tik nedaugelis žmonių sugeba įvykdyti tokią kruviną savižudybę. J. Juzik šią sritį tiria jau 10 metų. Kad ir kaip skirtųsi mirtininkių vardai ar teroristinių išpuolių geografija, verbavimo ir paruošimo pagrindai yra universalūs.
Pagrindinis, bazinis principas: būsimoji juodoji našlė, kuri dar net neįtaria apie savo misiją, turi prarasti bet kokius ryšius su gimine ir likti izoliuota. Dažniausiai ją perkelia į specialiai išnuomotą butą, kuriame ji gyvena nuolatos kontroliuojama.
Ekspertai tvirtina, kad vos per du mėnesius galima „performuoti“ žmogaus smegenis, paverčiant psichiškai sveiką žmogų į būtybę be savo valios. Naudojamos psichologinės, farmakologinės ir techninės priemonės, kai kuriais atvejais – prievarta. Be jokios abejonės, reikalingi ir religinė egzaltacija, kuri padeda įtikinti būsimus teroristus.
Pasak J. Juzik, 2010 metais Rusijoje prasidėjo nauja juodųjų našlių terorizmo banga, ir dabar naujosios mirtininkės nepanašios į ankstesnes, nukentėjusias nuo karo: joms nėra už ką keršyti.
Naidos Asijalovos (moters, kuri, policijos duomenimis, susisprogdino autobuse Volgograde 2013-ųjų spalį) mama tikina, kad nebuvo tikinti, labai domėjosi gražiais rūbais, kosmetika ir papuošalais. Tačiau vieną dieną Naida staiga namo grįžo su hidžabu. Kai Naida paskutinį kartą susitiko su motina, pasakė, kad ji jai nebėra giminė, o naujoji jos šeima – religinė bendruomenė.
Naida gyveno Maskvoje, neturėjo savo buto. Kai jai atsirado bėdų dėl darbo, ji išvis nebeturėjo kur gyventi. Galiausiai ji ištekėjo, o jai ir jos vyrui pasiūlė išvykti į Dagestaną, kur religinė bendruomenė suteikė jiems butą ir visokeriopą pagalbą.
Radikalioms musulmonų bendruomenėms būdingas tarpusavio pagalbos bruožas, tačiau šios pagalbos kaina labai didelė: vieną dieną iš bendruomenės nario gali pareikalauti, kad jis dalyvautų bet kurioje „specialioje operacijoje“. Atsisakyti negalima, nes esi įsipareigojęs.
J. Juzik tikina, kad pačios mirtininkės – taip pat aukos: „Jos – instrumentas, kuriuo grasinama mums, o tų, kurie išnaudoja šias moteris ir paverčia jas bombomis, beveik niekada nesugauna ir nenubaudžia.“
