Kai birželį „Gazprom“ pasiryžo atjungti dujas Ukrainai, koncernas, matyt, tikėjosi, kad psichologinis spaudimas privers šalį nuolaidžiauti šildymo sezonui dar nė nesirodant. Nuo to laiko „Gazprom“ ir „Naftogaz Ukrajiny“ pradėjo žaidimą nervais. Kiekviena pusė laukė, kol artėjant šildymo sezonui priešininkai neišlaikys ir priims jiems primestas sąlygas.
Jeigu iki žiemos rusiškų dujų tiekimo klausimo Ukrainai taip ir nepavyks išspręsti, Kijevas rizikuoja sušaldyti savo piliečius, o Maskva – nutraukti tiekimą ES, kurios gyvenimas žiemą neįmanomas be Ukrainos saugyklų. „Gazprom“ suprato, kad nutraukus dujų tranzitą į ES jau nebepavyks primesti kaltės Ukrainai dėl „vagystės“: juk šioje šalyje suskaitmeninti visi dujotiekiai ir objektyvi išteklių judėjimo informacija yra pateikiama internete realiuoju laiku.
Šiomis sąlygomis Ukrainos energetikos reguliavimo institucijų atstovai parodė stoišką charakterį derybose su išorės priešininkais, tačiau tuo pat metu faktiškai visiškai susimovė ruošdami vidinę rinką žiemai su galimu kuro deficitu.
Erzinanti Ukraina
Paskutinis „Gazprom“ psichologinio spaudimo Ukrainai argumentas buvo dujų tiekimo į ES šalis sumažinimas: rusai apribojo tiekimą iki minimalaus leidžiamo pagal sutartis lygio, nors anksčiau Europos operatoriai beveik visada pirkdavo daug didesnį kiekį. Dėl to ES rinkoje susidarė nedidelis deficitas ir išaugo kainos, o tai privedė prie reversinio dujų tiekimo Ukrainai sumažinimo.
Vėliau Vengrija išvis nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, Lenkija kelis kartus turėjo jį mažinti, ir tik Slovakija tęsė dujų tiekimą pagal susitarimą: šiuo metu beveik ketvirtis šią šalį pasiekiančių Rusijos dujų grįžta į Ukrainą.
Tačiau šios Rusijos priemonės niekaip nepaveikė Ukrainos derybininkų. Šalies Energetikos ir anglių pramonės ministerija ir toliau primygtinai reikalavo peržiūrėti kardinalius sutarties pokyčius.
Rugsėjo 26-ąją nervai neišlaikė rusams: „Gazprom“ pranešė apie savo pasiruošimą per 6 mėnesius pristatyti „Naftogaz Ukrajiny“ 5 mlrd. kubinių metrų sumokant iš anksto ir dar tokį patį kiekį pagal papildomų užsakymų sistemą. Jeigu šio kiekio prireiktų žiemą, kaina būtų po 385 dolerius už kiekvieną kubinį metrą. Mainais rusai norėjo iš ukrainiečių „išmušti“ skolas už jau suvartotas dujas: jie jas įvertino 3 mlrd. dolerių.
Tačiau Ukraina nesuskubo pasinaudoti šiuo pasiūlymu – ji stengiasi įtvirtinti pergalę. Šalis atsisakė kompromisų ir toliau reikalauja įgyvendinti visas jos sąlygas. Visų pirma, tai kainos už dujas formavimas pagal rinkos kainas, ar tai būtų pagrindinėje, ar papildomoje sutartyje; skolos už jau suvartotas dujas dengimo sąlygų sudarymas; taip pat rusiškų dujų tranzito sutarties sąlygų suderinimas su ES trečiuoju energetikos paketu.
Tokiam „įžūlumui“ Ukraina ryžosi dėl kelių veiksnių.
Vartojimo mažinimas. Apibendrinus 2014-ųjų vasaros duomenis pasirodė, kad Ukrainos dujų poreikis smuko 31 proc. – iki 1,3 mlrd. kubinių metrų per mėnesį, o tokį kiekį beveik dengia vietos gamintojų produkcija. Ekspertai kol kas nesiima vertinti, kiek šis poreikis išaugs, kai vėl pradės dirbti dėl karo sustojusios Donbaso gamyklos, tačiau jie yra tikri, kad esmė – ne tik tai.
Gyventojų ryžtas kentėti šaltį. Karšto vandens Kijeve atjungimas parodė, jog ukrainiečiai neturi nieko prieš patiriamą diskomfortą, jeigu jie supranta, kad taip geriau valstybei. Kad ir kiek stengėsi prokremliška žiniasklaida Ukrainoje išpūsti nepasitenkinimo bangą dėl karšto vandens, nieko neišėjo. O „Naftogaz Ukrajiny“ vadovo pavaduotojas Oleksandras Todijčukas netgi pareiškė, kad jų turimi socialinių apklausų duomenys rodo, jog liaudis pasiruošusi keturis kartus brangstančioms dujoms – iki pramonės pirkimo kainos lygio.
Simboliška sutartis su Norvegija. Nuo spalio 1 dienos apytikriai pusę visų Ukrainos importuojamų dujų parduoda pagrindinis „Gazprom“ konkurentas Europos rinkoje – norvegų „Statoil“. Kaina – 340 dolerių už kubinį metrą – netgi žemesnė, nei rusai siūlo kaip „kompromisą“. Aišku, tai ne skandinaviškos dujos, tiekiamos į Ukrainą per pusę Europos, o Rytų Europos dujų biržoje nupirktos dujos. Tačiau pats faktas, kad konkurentas prekiauja prie pat sienos, negali nejaudinti rusų.
Išteklių sankaupos. Ukrainos požeminėse saugyklose dabar laikoma 16,7 mlrd. kubinių metrų dujų, o tai vos 2–3 mlrd. kubinių metrų mažiau, nei įprastai bendrovė saugo žiemai.
Akimirka iki laisvės
Taigi, rusai pasiruošę tiekti Ukrainai papildomą kiekį dujų. Vyriausybės skaičiavimais, jų deficitas artimiausią šildymo sezoną gali siekti 5 mlrd. kubinių metrų. Energetinių programų centro „Nomos“ direktorius Michailas Gončaras aiškina, jog tokios apimties reikės norint, kad žiemą vartotojai daugiau nepajustų jokio diskomforto. O iš tiesų gali užtekti ir 3 mlrd. kubinių metrų.
Pasak Energetinės Ukrainos nepriklausomybės komiteto vadovo Ivano Nadeino, toks laikinas kompromisas tik pailgintų 6 mėnesiams Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos. Juk „jeigu Ukraina vasarą būtų rimčiau užsiėmusi energijos saugojimu, jai būtų visiškai užtekę sankaupų ir reversinio kuro“. Tačiau kol kas, pasak Energijos efektyvumo asociacijos prezidento Oleho Kozačuko, šildymo sferoje padaryta tik tiek, kiek sugebėjo realizuoti patys žmonės: savo jėgomis apšiltino namus; baimindamiesi dujų tiekimo problemų, pasistatė katilus, naudojančius alternatyvius kuro šaltinius.
„Valstybinės energijos efektyvumo tarnybos vadovas Sergejus Savčukas buvo paskirtas tik rugpjūčio pabaigoje, todėl faktiškai nespėjo nieko padaryti šiam šildymo sezonui. Per šį laikotarpį skirtingoms dujų analogų programoms iš biudžeto buvo paskirstytas beveik milijardas grivinų, tačiau šių žingsnių efektas bus matomas tik pavasarį, o realiai – kitą šildymo sezoną“, – pasakojo O. Kozačukas.
Be to, anot eksperto, iš esmės visos lėšos buvo panaudotos ne energijai taupyti, o dujoms pakeisti biokuru.
Vienaip ar kitaip, tačiau procesas vyksta. Ir jeigu Ukraina sėkmingai išgyvens žiemą, vėliau bus daug lengviau. Ir ne tik dėl energijos taupymo.
Nuo kitų metų Europos bendrovės žada dar daugiau reversinių dujų Ukrainai. Visų pirma, nuo sausio jos gali iš „Gazprom“ užsipirkti daugiau dujų pagal naujas papildomas sutartis, jau įskaičiuodamos Ukrainos poreikius. Tuomet rusai negalės riboti savo tiekimo į Europos šalis, nes turės vykdyti sutartis.
Visų antra, žiemą paleidžiama nauja dujų transportavimo sistema tarp Slovakijos ir Vengrijos, dėl kurios pastaroji šalis daugiau nebepatirs dujų deficito, kaip šiuo metu.
Ir, trečia, šiuo metu Europos požeminėse saugyklose yra sukauptas rekordinis kiekis kuro. Jeigu žiema bus šilta, pavasarį pagrindinėse ES rinkose bus didelis dujų perteklius ir jų kaina kris. Naftos kaina – vis dar susieta su dauguma „Gazprom“ sutarčių – taip pat krenta, o tai greitai gali privesti prie didžiulių rusų monopolininko finansinių problemų. Gali būti, kad tai pavers jį labiau sukalbamą.
Ir tik vienas dalykas kelia nerimą – M. Gončaras mano, kad dabartinių karinių veiksmų Ukrainoje fone Rusija gali iš tiesų ryžtis diversiniams veiksmams – dujotekių ir elektros tinklų sprogdinimams, užmaskuotiems tariamomis avarijomis. I. Nadeinas laikosi kitos nuomonės – kad Rusija nesiryš taip rizikuoti ir kirsti šaką, ant kurios pati sėdi, nes ji ypač priklausoma nuo Ukrainos saugyklų. Tačiau faktas, kad Rusijos prezidentas retai kada priima sprendimus remdamasis ekonominiais interesais, jau senokai visiems žinomas.
