Vis auganti emigracija verčia susimąstyti apie tuštėjančius suolus šalies vidurinėse mokyklose, nes vis daugiau tėvų išvykdami ieškoti sotesnio gyvenimo svetur su savimi pasiima ir vaikus. Vieni nusiteikę atsisakyti sentimentų tėvynei ir skuba kuo greičiau vaikus užrašyti į vietines mokyklas, kiti dar blaškosi svarstydami, kokio išsilavinimo nori savo vaikui. Net nuspręndę juos auginti pasaulio piliečiais, lietuviai dažnai domisi užsienio šalyse veikiančiomis lituanistinėmis mokyklomis.
Mokosi internetu
Sostinėje esančios ir nuotolinio mokymosi galimybę suteikiančios „Ozo“ mokyklos vadovas Albinas Daubaras, komentuodamas šių dienų situaciją apie tai, kiek mokinių susidomi galimybe mokytis, sakė: „Šiuo metu nuotoliniu būdu mokosi apie 400 moksleivių, apytiksliai pusę šio skaičiaus sudaro Lietuvoje šiuo metu negyvenančių emigrantų vaikai. Turime specifinę lituanistikos mokyklėlę, kurioje nuotoliniu būdu vaikai mokosi tik lietuvių kalbos ir istorijos. Šiuo metu joje yra 64 1-7 klasių mokiniai.“
Į klausimą, ar su mokytojais bendraujant tik internetu ir nemažai dirbant savarankiškai, vaikams po kurio laiko nesumažėja motyvacija ir noras mokytis, mokyklos vadovas atsakė: „Žinoma, būna visko, bet mokymosi procesas yra taip organizuojamas, kad vykstų reguliariai. Pamokos vyksta kasdien kaip ir tradicinėje mokykloje, tik jos yra virtualioje erdvėje“, – sakė A. Daubaras.
Paklaustas, kuo toks mokymosi būdas yra geresnis lyginant su lietuviškomis mokyklomis užsienyje, pašnekovas sakė: „Užsienio šalyse įsikūrusios lietuviškos mokyklos labai dažnai būna nutolusios nuo moksleivio gyvenamosios vietos ir vaiko nuvežimas į mokyklą tėvams yra nemažas rūpestis, nes sugaištama daug laiko, tai gana brangiai kainuoja. Laiką, kuris sugaištamas kelyje, panaudojus tiesioginiam mokymuisi, išsisprendžia nemažai problemų. Jau yra sudaroma galimybė mokytojui į mokinį kreiptis vaizdu, bendravimas vyksta realiu laiku. Be to, lietuviškose mokyklėlėse užsienyje labai retai dirba specialistai, dažniausiai – entuziastai, tad kvalifikuotų mokytojų pagalba tikrai naudinga mokiniams. Be to, mūsų vykdomos programos yra mažiau nutolusios nuo bendrųjų ugdymo programų Lietuvoje nei tų, kurios užsienyje.
Emigrantai užsienyje neplanuoja likti
Mokyklos vadovo teigimu, susidomėjimas lietuvių kalbos ir istorijos mokymųsi auga, nes projektas prasidėjo nuo 15 mokinių, o dabar mokyklėlėje yra daugiau nei 60.
Į klausimą, kas lemia moksleivių tėvų norą, kad net ir išvykus į užsienį jie nori, kad vaikai mokytųsi lietuviškai, pagal Lietuoje patvirtintas ugdymo programas, pašnekovas sakė: „Didžioji dalis emigrantų neplanuoja užsienyje likti visą laiką. Šiuo metu daugiau išvykstančiųjų galvoja, kad išsprendę laikinas ekonomines problemas, vėl galės sugrįžti gyventi į Lietuvą. Dažnai tėvai tikisi, kad sugrįžus į tėvynę, vaikai galės toliau tęsti mokslus ar įgyti specialybę. Kai migrantų vaikai turės lietuvišką išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, didesnė tikimybė, kad kada nors jie sugrįš į Lietuvą.“
Apie tai, ar lietuviškas mokymas, lietuviškų mokyklų užsienyje buvimas padės išlaikyti tautinę tapatybę emigrantų vaikams, pašnekovas sakė: „Šioje situacijoje svarbu daug veiksnių, bet jiems yra suteikiama galimybė sugrįžti į Lietuvą, gauti čia aukštąjį išsilavinimą, dirbti, gyventi, o jei šios galimybės nebūtų, vienas itin svarbus saitas su Lietuva būtų nukirstas“, – kalbėjo A. Daubaras.
Lietuviškas švietimas užsienyje – palaida bala?
Všį Išeivijos idėjų cantro vadovas Rimantas Dalidonis, paklaustas, kaip vertina lituanistinių mokyklų veiklą užsienyje, sakė: „Neseniai buvo organizuotas vadinamasis „Draugystės tiltas“, tai projektas, skirtas gerinti lituanistinį švietimą užsienyje. Prieš tai Pasaulio lietuvių bendruomenė per žiniasklaidą kreipėsi į įvairias organizacijas ir prašė pagalbos, bet ją pasiūlius, mums buvo atsakyta, kad šios pagalbos nereikia. Siūlėme organizuoti bendradarbiavimą su labai kvalifikuotais ugdymo specialistais, kurie galėtų dirbti lietuviškose mokyklose užsienyje. Įdomu tai, kad po šio pasiūlymo nesulaukėme jokio dėmesio, kitaip tariant „norime, bet mums nereikia“.
Pašnekovo teigimu, jo vadovaujama organizacija įvairiais būdais bandė užmegzti kontaktus su įvairiomis bendruomenėmis užsienyje, bet tai laukiamų rezultatų nedavė. „Dažnai užsienio lietuvių bendruomenės skundžiasi, kad Lietuva su jomis nepalaiko ryšių, bet jų elgesys taip pat parodo, kad deklaracijos ir realūs darbai skiriasi.“
Į klausimą, ar pakankamai kokybiškos ir prieinamos yra lietuviškos mokyklos užsienyje, pašnekovas sakė: „Pati visuomenė pripažįsta, kad Lietuvoje jaunimas nemato perspektyvos. Atvirai kalbant, šioje sferoje daug esama chaoso, nes tai, kas buvo sukurta, dabar naikinama. Anksčiau lietuviškojo švietimo užsienyje klausimus kuravo Išeivijos departamentas, bet kai už tai tapo atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija, situacija ėmė keistis ir ne į gerą,“ – kalbėjo R. Dalidonis.
Politikuojančios organizacijos
Pašnekovo teigimu, atrimiausiu metu emigracija dar turėtų didėti, bet, net ir gyvendami svetur, lietuviai nepamiršta savo šaknų ir labai mielai leidžia savo vaikus į lituanistines mokyklas: „Savo tauta galime didžiuoti, nes, kad ir kokiai socialinei klasei priklausytų tėvai ir kokia bebūtų ekonominė šeimos padėtis, jie skatina savo vaikų lietuviškumą. Žinoma, yra kitų problemų: tėvai sunkiai mokosi užsienio kalbos, o vaikai ją išmoksta kur kas greičiau, bet tuo pačiu primiršta gimtąją.“
„Džiugu, kad lietuviškumą pirmiausiai stengiamąsi išlaikyti šeimoje. Dažniausiai mokslas lituanistinėse mokyklose yra mokamas, nes bet kuriuo atveju tai reikalauja laiko, pastangų ir kitų išteklių. Dažnai tėvai, kurie išvyksta į kitą šalį dirbti, nori, kad jų vaikai be tos šalies kultūros pažintų ir savąją, tad tokių mokyklų buvimas šią problemą išsprendžia“, – teigė vyras.
Šiuo metu nėra nustatytos tvarkos, kas ir kaip gali steigti lituanistines mokyklas užsienyje, tad dažnai tuo užsiima iniciatyvos bendruomenių nariai, nevyriausybinės organizacijos.
Į klausimą, ar išaugus tokių mokyklų poreikiui, jų kūrimas netapo savotišku verslu, kurio isškirtinai užsienyje gali imtis tik mūsų tautiečiai, pašnekovas sakė: „Nemanau, kad tai verslas, galiu tik pasveikinti tokius iniciatyvius žmones, nes juk sakoma, kad kuo daugiau daigelių, tuo geresnis derlius. Viuomenė moka atsirinkti, juk nemažai nulemia kitų tėvų rekomendacijos.“
Pašnekovas piktinosi, kad vyriausybinės institucijos šiai sričiai neskiria reikiamo dėmesio: „Jei kas ir pasidomi, tai savireklamos tikslais, visiems politikams nuvykus į užsienį labai norisi nusifotografuoti su bendruomenių atstovais susitikimų metu, o jiems išvažiavus, tautiškumą daugiausiai bendruomenė išlaiko savo iniciatyva. Be to, kai kurios su pasaulio lietuviais dirbančios organizacijos itin aktyviai dalyvauja politinėse diskusijose.“
Vaikų lituanistinėse mokyklose daugėja
Norvegijoje veikiančios sekmadieninės lituanistinės mokyklos „Gintaras“ koordinatorė Vita Čepaitienė, į klausimą, kiek vaikų šiuo metu mokosi mokykloje ir kaip kinta moksleivių skaičius, sakė: „Šiais mokslo metais lituanistinę mokyklą Osle lanko 54 vaikai. Mokykloje yra 4 grupės: 1 darželio, kurią lanko 19 vaikučių ir 3 mokyklinės – jas lanko 35 vaikai. Mokinių skaičius nuo mokyklos įkūrimo 2002-ais metais padidėjo keletą kartų. Pastaraisiais metais mokinių skaičius neženkliai didėja. “
Apie tai, ko dažniausiai tikisi tėvai, leisdami vaiką į lietuvišką mokyklą, pašnekovė sakė: „Tėvai dažniausiai tikisi, kad vaikas neužmirš lietuvių kalbos, jei gimė ir lankė mokyklą Lietuvoje. Tėvai nori, kad vaikai palaikytų, stiprintų ar lavintų kalbėjimo ir rašymo įgūdžius, susipažintų su krašto istorija, tradicinėmis šventėmis, papročiais, surastų draugų. Vyresniųjų klasių mokinių tėvai tikisi, kad vaikas galės sėkmingai pasiruošti ir išlaikyti lietuvių kalbos, kaip pasirenkamos kalbos, egzaminą Norvegijoje.“
Į klausimą, kokių sunkumų iškyla mokytojams, dirbantiems su vaikais, kurie yra gimę ne Lietuvoje, V. Čepaitė atsakė: „Skirtumas yra ne tas, kur vaikas gimė, o ar vaikas yra is mišrios šeimos, kurioje didesnę laiko dalį namuose kalbama ne lietuvių kalba. Vaikams iš mišrių šeimų atskiros grupės neturime ir matome, kad tik mažesnė dalis tokių vaikų tęstinai lanko užsiėmimus. Taigi, iššūkis mokytojoms yra įtraukti tokius vaikučius į klasės darbą, pritaikyti atitinkamai darbo krūvį bei dirbti papildomai. Bet kokiu atveju, vaikai į grupes mūsų mokyklėlėje yra priskiriami ne pagal amžių, o pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį.“
Be tėvų pastangų – nebus reultatų
Apie tai, ar į Norvegiją emigruojantys lietuviai aktyviai domisi vaikų lietuviško ugdymo galimybėmis, ar atvirkščiai – siekia kuo greičiau vaikus integruoti į šios šalies benduomenę, pašnekovė sakė: „Negalima į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai, nes i Norvegiją atvykstančių lietuvių šeimyninė situacija labai skiriasi, o ir lituanistinė mokykla šiuo metu veikia tik Osle. Užklausimų dėl galimybės mokytis lietuviškoje mokykloje pastaruoju metu tikrai padaugėjo, bet turint omeny, kiek lietuvių gyvena Osle ir jo priemiesčiuose, į lietuvišką mokyklėlę vaikų turėtų ateiti daugiau.“
Kalbėdama apie tai, ar lietuviškų mokyklų steigimas pasaulyje padės išlaikyti mūsų tautinį identitetą, V. Čepaitė sakė: „Be jokios abejonės lituanistinės mokyklos yra lietuvybės židiniai. Pagrindinis mokyklos tikslas yra vaikų lituanistinis švietimas, supažindinant su krašto istorija ir papročiais, lietuvybės ir pilietiškumo ugdymas, bet be tėvų pastangų perduoti tautinį identitetą savo vaikams, geresnių rezultatų nebus.“
Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu 29 pasaulio šalyje veikia 202 lietuvių švietimo įstaigos. Daugiausia jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose – 37, Kaliningrado srityje (Rusija) – 22, Jungtinėje Karalystėje – 22, Lenkijoje – 16; Baltarusijoje – 14. Skaičiuojama, kad užsienio lietuvių švietimo įstaigose mokosi apie 8 tūkstančiai mokinių, iš jų: neformaliojo švietimo įstaigose apie 6 200 formaliojo švietimo įstaigose apie 1 800.
