Mahmoudas Ahmadinejadas perrinktas Irano prezidentu antrai ketverių metų kadencijai. Tai reiškia, kad šalies kursas ir politiniai pareiškimai nesikeis, o būgštavimai dėl Irano mėginimo pasigaminti atominę bombą tik dar labiau sustiprės.
Akivaizdi parama dabartiniam vadovui.
Prezidento rinkimuose varžėsi 4 kandidatai: dabartinis šalies vadovas M.Ahmadinejadas, buvęs premjeras Miro Hosseino Mousavi, buvęs Revoliucinės gvardijos vadovas Mohsenas Rezai ir buvęs parlamento pirmininkas Mehdi Karroubi. Taigi su dabartiniu prezidentu varžėsi trys praeityje buvę įtakingi pareigūnai.
M.Rezai ir M.Karroubi didelių rinkėjų simpatijų neužkariavo ir kartu surinko vos apie 2,5 proc. rinkėjų balsų. Tačiau tai nebuvo netikėta; dar prieš rinkimus prognozuota, kad pagrindinė intriga - ar M.Ahmadinejadas pirmajame ture laimės su 50 proc. balsų, ar prireiks antrojo turo.
Ankstyvą šeštadienio rytą Irano Vidaus reikalų ministerija paskelbė apie "demokratijos triumfą" - dabartinis prezidentas perrinktas gavęs beveik 63 proc. balsų. Tai reiškia apie 24,5 mln. žmonių - iš 46 mln. Irano gyventojų - palaikymą. Antras likęs M.H.Mousavi surinko 33 proc. balsų. Skirtumas per didelis, kad būtų galima kalbėti apie esminius rinkimų pažeidimus ar rinkimų baigtį nulėmusius klastojimus. Tuo labiau kad į balsavimo apylinkes atėjo apie 85 proc. rinkėjų.
Tikrasis valstybės vadovas
Ne visi Irano gyventojai prezidento perrinkimą sutiko džiaugsmingai - M.H.Mousavi šalininkai, skanduodami "mirtis diktatoriui", išėjo į gatves, pradėjo rengti išpuolius ir statyti barikadas. Policija panaudojo ašarines dujas ir suėmė per 100 žmonių. Nors pats M.H.Mousavi ragino susilaikyti nuo smurto, rinkimų rezultatais jis nebuvo patenkintas ir pareiškė, kad Iranas keliauja link tironijos.
Vis dėlto toks pareiškimas yra kiek per skambus - faktiškai Irane niekas nepasikeitė. Šalyje visus strateginio lygmens sprendimus priima Revoliucijos vadas - ajatola Ali Hoseini Chamenei, iki gyvos galvos į šias pareigas paskirtas Ekspertų Asamblėjos 1989 metais. Būtent jis kartu su kitais religiniais dvasininkais yra realus Irano vadovas, be kurio pritarimo dabartinis prezidentas negali nei nuspręsti dėl atominės bombos kūrimo, nei atšaukti tokio sprendimo.
Todėl klijuoti etiketes, kad M.Ahmadinejadas yra radikalas, o M.H.Mousavi būtų nuosaikus prezidentas, kiek per drąsu. Galima teigti, kad prezidentas gali priimti tam tikrus sprendimus, tačiau strategines gaires brėžia ne jis. Kaip ir iki M.Ahmadinejado dvi kadencijas buvęs prezidentas Mohhamadas Khatami, kuris pasisakė už žodžio laisvę, konstruktyvius diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir skatino rinkos ekonomiką bei užsienio investicijas, tiesiog įgyvendino jam numatytą vaidmenį. Tačiau tai nepadarė didžiulio įspūdžio tuomečiam JAV prezidentui George'ui W.Bushui, kuris Iraną įtraukė į savo garsiąją "blogio ašį". Labai tikėtina, jog būtent agresyvi ir arogantiška tuometė Vašingtono pozicija nulėmė, kad po M.Khatami prezidentu tapo žodžio kišenėje neieškantis ir skambių išsireiškimų nesidrovintis M.Ahmadinejadas. Juk, pavyzdžiui, vadovaujant M.Khatami, Irano urano sodrinimo programa buvo įšaldyta, o atnaujinta buvo tik prezidentu tapus dabartiniam šalies vadovui.
Ekonominiai iššūkiai
Tokios analogijos leidžia daryti prielaidą, kad kuo agresyvesniu tonu apie Iraną kalba Vakarų lyderiai, tuo ryžtingiau elgiasi šios šalies vadovai ir šis konfrontacijos kelias duoda tik negatyvių rezultatų.
Be to, karingi pranešimai iš Vakarų, tokie kaip kassavaitiniai pasvarstymai, kada Izraelis pradės bombarduoti Irano objektus, kuriuose sodrinamas uranas, leidžia Irano prezidentui nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidinių problemų. O jų yra nemažai. Šalies biudžeto deficitas yra didžiausias nuo Islamo revoliucijos, infliacija siekia 24 proc., šalyje beveik nevykdomos jokios ekonominės reformos. Tai lėmė, kad šalies ekonomika yra priklausoma nuo eksportuojamos naftos kainos.
Prezidento ekonominė politika yra bene labiausiai kritikuojamas reiškinys Irane, juolab kad ji realiai naudinga tik pasiturintiems gyventojams - mažumai jų. Visame pasaulyje esant sudėtingai ekonominei situacijai M.Ahmadinejadui bus sudėtinga pagerinti iraniečių gyvenimą, todėl galima neabejoti, kad savo populiarumą jis bandys išsaugoti ieškodamas išorės priešų ir per tai konsoliduodamas žmonių palaikymą. Jeigu JAV ir Izraelio vadovai sugebės neleisti Irano prezidentui pasinaudoti šia taktika, jo populiarumas turėtų sparčiai mažėti. O tokių ženklų galima įžvelgti - JAV prezidentas Barakas Obama apie Iraną kalba gerokai nuosaikiau nei jo pirmtakas. Izraelio vyriausybė taip pat kol kas dar nekomentavo rinkimų rezultatų ir net oficialiai atsiribojo nuo vieno iš ministrų pareiškimo, jog M.Ahmadinejado perrinkimas rodo, kad grėsmė tebedidėja.
Tomas BITINAS, politologas
