Prieš pusaštuntų metų sąjungininkų kariuomenė su amerikiečiais ir britais priešakyje pradėjo operaciją „Irako laisvė“. Kai kurios sąjungininkės, pavyzdžiui, Ispanija, iš šio karo pasitraukė praėjus vos metams nuo jo pradžios. Britai karius išvedė pernai, o šių metų rugpjūčio 31 dieną JAV prezidentas Barackas Obama oficialiai paskelbė, kad Amerika taip pat baigia kovinius veiksmus Irake. Tiesa, namo grįžta ne visi: be tų, kurie per invaziją į Iraką žuvo (sąjungininkų pusėje suskaičiuota 4739 aukos), dar 50 tūkst. JAV karių lieka iki kitų metų pabaigos. Jų užduotis – padėti vietos saugumo pajėgoms užtikrinti tvarką šalyje, tęsti jų mokymą. Irake liekantys kariai pradeda naują misiją, pavadintą „Naujoji aušra“.Ši misija turėtų pademonstruoti, kad JAV ir Irako vyriausybių santykiai keičiasi. Išvesdamas karius Vašingtonas perduoda valstybės valdymą ir saugumo užtikrinimą į suverenaus Irako rankas, taip parodydamas, kad nuo šiol JAV ir Irakas bendraus kaip lygiateisės nepriklausomos valstybės. Problema ta, kad Irakas dar neturi stabilios vyriausybės. Per pusę metų, praėjusių po šalyje vykusių parlamento rinkimų, daugiausia balsų gavusios partijos taip ir nesugebėjo susitarti dėl koalicijos sudarymo.
Rinkimus balsų persvara laimėjo buvusio Irako premjero Iyado Allawio vadovaujamas blokas „Iraqiyya“. Pergalė tebuvo simbolinė. Blokui atiteko tik 91 postas 325 vietas turinčiame parlamente, todėl „Iraqiyya“ neužsitikrino absoliučios daugumos. Negana to, blokas gavo tik dviem postais daugiau už artimiausią varžovę – „Įstatymo valstybės“ koaliciją, kurios lyderis yra dabartinis Irako ministras pirmininkas Nouris al-Malikis. Apylygis balsų pasiskirstymas skatina šiuodu blokus nenusileisti vienas kitam ir trukdo sutarti, kas taps Irako premjeru – politine figūra, turėsiančia daugiausia galių valdant šalį.
Dabartinis premjeras N. al-Malikis teigia sukūręs stipresnį Iraką, tad būtų stiprus šalies vadovas ir ateityje, tačiau jo varžovas I. Allawis į tokias pagyras atsako ironiškai: „Kokiomis stiprybėmis jis pasižymi? Kad kontroliuoja vieną kvadratinį kilometrą Bagdade?“ Šioje ironijoje nesunku įžvelgti ir skaudžią tiesą – dabartinė Irako valdžia nepajėgia užtikrinti kontrolės toliau, nei siekia Bagdado Žaliosios zonos ribos. Netgi šiame kvartale, kuriame stovi Irako vyriausybės ir užsienio valstybių ambasadų pastatai, vyksta žmonių gyvybes nusinešantys mirtininkų išpuoliai, ką jau kalbėti apie visą kitą šalies teritoriją.
Viena svarbiausių politinio nestabilumo ir piliečių nesaugumo priežasčių yra nesibaigiantis religinių islamo atšakų šiitų ir sunitų konfliktas. Iš pradžių JAV karo strategai manė, kad religinis nesutarimas padės greičiau pasiekti pergalę Irake. Neva kovodami vieni prieš kitus šiitai ir sunitai išseks ir galiausiai liausis kariauti ne tik tarpusavyje, bet ir prieš sąjungininkus. Deja, tokia strategija nepasiteisino, o tarp religinių bendruomenių tvyranti neapykanta ir šiandien neleidžia Irakui išeiti iš politinės aklavietės.
Šiitas N. al-Malikis yra apkaltinęs varžovų koaliciją pataikavimu sunitams, mat per rinkimus oponentų blokas gavo nemažai šios religinės bendruomenės balsų. I. Allawis kaltinimus atmeta ir reikalauja priešininko atsiprašymo, nes savo politinį aljansą laiko paremtu pasaulietiniu, o ne religijos principu. Esant tokiam abipusiam nepasitikėjimui sunku viltis, kad bus suformuota efektyviai veikianti vyriausybė, ypač žinant, kad kitos rinkimuose dalyvavusios partijos taip pat nėra linkusios nusileisti, kai kalbama apie religinių atšakų nesutarimus.
Akivaizdu, kad padėtis valstybės valdančiuosiuose sluoksniuose atspindi ir šalies gyventojų nuotaikas. Irakas vis dar yra valstybė, kurioje ir sunitai, ir šiitai, būdami tos pačios šalies piliečiai, jaučiasi nesaugūs. Net Irako saugumo pajėgų generolai tvirtina, kad šalis nebuvo pasiruošusi rugpjūčio 31 dieną įvykusiam JAV karių išvedimui. Nesaugumo lygis toks aukštas, kad Irako armijos vadas norėtų amerikiečius matyti savo šalyje dar bent dešimtmetį – iki 2020-ųjų.
Teroristų tinklo „Al Qaeda“ remiami sukilėliai itin suaktyvėjo likus keliems mėnesiams iki operacijos „Irako laisvė“ pabaigos. Sukilėlių atakų padažnėjimo buvo tikimasi. Matyt, kovotojų grupuotės norėjo parodyti, kad ne kam kitam, o joms reikėtų dėkoti už tai, jog amerikiečiai „išsinešdina“ taip ir nepasiekę visų savo tikslų. Vis dėlto niekas nėra tikras, kad sukilėlių atakos padažnėjo tik laikinai ir kad Irakas negrįš į pilietinio karo laikus. Pusę metų nesuformuojama vyriausybė ir mažėjantis užsienio karių kontingentas yra pakankamos priežastys Irakui artėti prie ribos, kai tampama žlungančia valstybe. „Nuo Basros pietuose iki Mosulo šiaurėje demonstrantai eina į gatves. Elektra, vanduo, šiukšlių išvežimas – niekas neveikia. Mūsų armija neturi nei lėktuvų, nei tankų, mūsų policija maištauja“, – taip šalies vidaus padėtį apibūdina I. Allawis.
Irakiečiai, neseniai taip reikalavę sąjungininkų pajėgų išvedimo iš tėvynės, dabar vis dažniau jaučia saugumo ir stabilumo stygių. Daugėja nusivylusiųjų vyriausybe: tie, kas rizikuodami gyvybe ėjo balsuoti per parlamento rinkimus, niekaip nesulaukia šalies politinio elito žingsnių į priekį kuriant valstybės ateitį. Dėl nesuformuotos Irako vyriausybės kylantys politiniai sunkumai, B. Obamos žodžiais tariant, yra „natūralūs jaunai demokratijai“. Tačiau neaišku, kada šį „natūralumą“ pavyks panaikinti.
