Serbai gegužės 11 dieną žygiuos prie balsadėžių, kad pirmalaikiuose rinkimuose išsirinktų naująjį parlamentą. Kaip skelbia „Laisvosios Europos radijas“, serbų visuomenė šiuo metu yra skilusi į dvi stovyklas: tuos, kurie laikosi proeuropietiškų pažiūrų, ir tuos, kurie laikosi radikalių nacionalistinių pažiūrų bei siekia suartėjimo su Rusija.
„Laisvosios Europos radijas“ kalbėjosi su viena iš nedaugelio Serbijos intelektualių, atvirai teigiančių, kad Belgradas pagaliau turi pripažinti, kad 1992-95 metais prieš musulmonus buvo vykdomas genocidas. Janja Bec-Neumann 2005 metais buvo nominuota Nobelio taikos premijai, o šiuo metu universitete dėsto kursą apie Jugoslavijos karų metais serbų vykdytus nusikaltimus. Ji taipogi yra parašiusi knygą „Tamsa pusiaudienį: karo nusikaltimai, genocidas ir atmintis“.
„Laisvosios Europos Radijas“ (LER): Ką jūs norite pasakyti savo studentams bei knygos skaitytojams?
Bec: Tai, kas itin reikšminga man ir, mano manymu, taipogi ir kitiems. Tai, kad po visų karų mes turime maždaug 100 ar 200 valstybinių bei privačių universitetų regione, tačiau nė viename nedėstomas kursas, susijęs su karo nusikaltimais bei genocidu. Aš esu pirmoji. Aš esu moteris, aš esu moteris iš patriarchalinės, vyrų dominuojamos visuomenės, o tai nėra lengva. Knyga „Tamsa pusiaudienį“ yra dokumentas apie 5 mūšių, kovojimo, malonumo, verksmo metus ir visus šiuos dalykus kartu.
LER: Ar galite paaiškinti, kam skiriama ši knyga?
Bec: Knyga yra dedikuota mano vaikui Sarai Tahirovič. Aš nesu jos biologinė mama; mano vyras ir aš sutikome ją 1993 metais bosnių pabėgėlių stovykloje Slovėnijoje. Kai ją sutikome, jai buvo 18 metų ir ji prižiūrėjo net 10 jaunesnių vaikų, kurių amžius svyravo nuo 6 iki 12 metų. Ji mums tapo, kaip mes patys ją vadinome, mūsų karo vaiku. Po karo ji sugrįžo į Bosniją, kur tapo puikia studente. Ji mirė 2006 metų birželio 1 dieną. Ji susirgo ir mirė per 2 dienas. Po kelių mėnesių aš tačiau: „Gerai, Sara, aš parašysiu šią knygą“.
LER: Atrodo, jog daugeliui serbų sunkumų nekelia net ir tas faktas, kad karo nusikaltimais kaltinamas Vojislavas Šešeljis yra itin įtakingas žmogus Serbijos politikoje. Iš gausių spaudos pranešimų buvo galima susidaryti įspūdį, kad būtent V. Šešeljis lėmė nacionalistų bloko, į kurį įeina tiek premjero Vojislavo Koštunicos, tiek Tomislavo Nikoličiaus (laikinai V. Šešeljį „Serbų radikalų partijos“ vadovo poste pakeitęs politikas, patekęs į antrą prezidento rinkimų turą, red. past.) partijos sukūrimą prieš rinkimus. Ar tai jus neramina?
Bec: Aš manau, kad yra nesveika idealizuoti tokius žmones kaip jis. Jis kaltinamas karo nusikaltimais ir yra įrodymų, kad jis vykdė labai sunkius karo nusikaltimus. Be to, jis nėra iš Serbijos, jis yra iš Sarajevo ir Hercegovinos. O tai yra visiškai pasišlykštėtina.
LER: Jūs teigėte, kad genocido neigimas yra pati paskutinioji genocido fazė. Ar jūs galėtumėte teigti, kad Serbija šiuo metu yra šioje paskutinėje stadijoje? Kas bus po to?
Bec: Turkijos oficiali pozicija yra ta, kad genocido prieš armėnus apskritai niekada nebuvo. Absoliuti dauguma teigia, kad žmonės nuolat žudo vienas kitą per karus. Serbijoje taipogi tebesitęsia melas ir neigimas. Ir tai nėra gerai, nes visas regionas yra aiškiai paralyžiuotas tokio neigimo. Tačiau vis dar yra vilties, labai mažos vilties, kad Serbija pakeis savo poziciją ir ištars žodžius: „Mes žinojome, kas atsitiko“. Kitas žingsnis būtų ištarti: „Mums yra gėda“, o galiausiai pareikšti: „Mes labai atsiprašome“.
Aš sutinku su Marlene Dietrich, kuri po Antrojo pasaulinio karo paklausta, ar žinojo apie tai, kas vyko Vokietijoje per Holokaustą, atsakė, kad visi tie, kurie norėjo žinoti, tai ir žinojo. Aš nežinau, kuria kryptimi viskas pasisuks. Tačiau niekas neįvyks spontaniškai, nes tokiu atveju, jei mes sutiksime su šia tyla ir neigimu, mes sutiksime su savo kolektyvine kalte ir dėl to užtikrinsime amnestiją tikriesiems nusikaltėliams.
