Nemažai metų Richardas Poundas vadovavo Pasaulinei antidopingo agentūrai. Duodamas interviu žurnalui „Spiegel“, jis pasakojo apie naujas bauginančias dopingo galimybes, dopingo vartojimo kultūrą dviračių sporte ir klaidas, padarytas Pekino olimpinių žaidynių metu.
„Spiegel“: Pone Poundai, jūsų, kaip Pasaulinės antidopingo agentūros prezidento, kadencija baigėsi prieš 11 mėnesių. Ar pasiilgstate savo darbo?
R. Poundas: Yra smagu kažkam vadovauti. Aš mėgstu vadovauti žmonėms. Tačiau ar pasiilgstu darbo? Ne. Aš dirbau jį 8 metus ir atėjo laikas pasitraukti. Kapinės yra pilnos žmonių, kurie manė esą nepakeičiami.
„Spiegel“: Viena iš paskutiniųjų jūsų pareigų buvo susitikti su Victoru Conte, kuris ilgus metus Amerikos atletams tiekė neaptinkamą dopingo preparatą. V. Conte teigia jums atskleidęs vardą, adresą ir telefono numerį žmogaus, kuris dirba su Jamaikos lengvaatlečiais. Teigiama, kad jis patarė jums atlikti slaptą tyrimą. Ką jūs darėte?
R. Poundas: Tuo metu aš kalbėjau su V. Conte apie tai, kaip funkcionuoja dopingo sistema, kaip veikia pogrindinės laboratorijos. Aš pažadėjau jam neatskleisti viešumai mūsų pokalbio detalių. Tai būtų tas pats, kaip ir policijos inspektoriaus poelgis spaudai atskleisti liudininko duotus parodymus. Aš galiu jums pasakyti, kad V. Conte pasakė labai daug įdomių dalykų, dalykų, dėl kurių aš dar nebuvau tikras. Jis taip pat teigė turįs dokumentų, kuriuos galėtų mums parodyti tik šiais metais. Tai vyko likus porai savaičių iki mano pasitraukimo. Visą informaciją aš perdaviau Pasaulinės antidopingo agentūros generaliniam direktoriui Davidui Howmanui.
„Spiegel“: Ar žinote, kas atsitiko su ta medžiaga?
R. Poundas: Aš maniau, kad Pasaulinė antidopingo agentūra bus pajėgi sulaužyti pasaulinį dopingo tinklą, jei vadovausis perduota informacija. Jei aš būčiau likęs prezidentu, tai būčiau dar kelis kartus susitikęs su V. Conte. Tačiau dabartinė vadovybė nemano, kad tai yra svarbu. Aš esu nepatenkintas, nes esu įsitikinęs, kad galėjome padaryti papildomą pažangą.
„Spiegel“: Kokios mintys jums kilo, kai Jamaikos sprinteris Usainas Boltas Pekino olimpiadoje pagerino 100 ir 200 metrų bėgimo pasaulio rekordus?
R. Poundas: Ką gi... Ką aš galiu pasakyti? Tai buvo neeilinis pasiekimas.
„Spiegel“: Ar tikite, kad U. Boltas yra švarus?
R. Poundas: Aš verčiau neatsakysiu į šį klausimą. Kalbant bendrai, tai dabar kiekvienas yra labai įtarus, kai iki tol nieko nepasiekęs sportininkas staiga parodo puikius rezultatus.
„Spiegel“: Jamaikoje nėra vykdomi nepriklausomi dopingo testai. Kodėl ne?
R. Poundas: Karibų regionui mes sukūrėme regioninę antidopingo agentūrą. Aš nežinau, kokiu laipsniu buvo vykdomi dopingo testai ne varžybų metu.
Spiegel: Ar Pasaulinė antidopingo agentūra negali priversti to daryti?
R. Poundas: Ne. Tačiau Tarptautinis olimpinis komitetas gali padaryti taip, kad šalys, nesilaikančios taisyklių, būtų išmestos iš olimpinių žaidynių.
„Spiegel“: Ar manote, kad Jacquesas Rogge'as (TOK prezidentas) gerai dirba savo darbą?
R. Poundas: Prieš 7 metus aš iškėliau savo kandidatūrą ir jam pralošiau. Viskas, ką pasakysiu prieš jo prezidentavimą, gali būti interpretuota kaip pavydas. Tad aš to nekomentuosiu. Tačiau manau, kad TOK padarė daug labai rimtų klaidų, ypač susijusių su žaidynėmis Kinijoje.
„Spiegel“: Kokių klaidų?
R. Poundas: TOK kėlė grėsmę pačioms žaidynėms. Tą rodo komiteto elgesys per deglo nešimo ceremoniją ir atidėliojimas suteikiant laisvą prieigą prie interneto.
„Spiegel“: Ar jus stebina, kad J. Rogge'as kandidatuos ir kitais metais?
R. Poundas: Aš būčiau nustebintas, jei jis to nedarytų.
„Spiegel“: Ar kas nors kovos prieš jį?
R. Poundas: Ne.
„Spiegel“: Jūs nebekandidatuosite?
R. Poundas: Aš turėjau savo galimybę. Be to, aš supratau, kad nesu sutvertas šiam darbui.
„Spiegel“: Kodėl gi ne?
R. Poundas: Aš nesu pakankamai švelnus. TOK prezidentas turi būti lankstus. Aš toks nesu; aš mėgstu veikti agresyviai. Aš manau, kad tai baugina žmones.
„Spiegel“: Per olimpinių žaidynių metu vykdytus dopingo testus būta nesklandumų; šiuo metu visi pavyzdžiai dar kartą tikrinami ir bandoma nustatyti, ar juose nėra preparato CERA. Kokių rezultatų laukiate?
R. Poundas: Nežinau. Yra aišku, kad CERA buvo naudojamas per „Tour de France“ lenktynes, todėl neatmetu galimybės, kad jį naudojo ir Olimpiados dalyviai. Tačiau nuo to laiko, kai per „Tour de France“ buvo pagautas Ricardo Ricco, atletai žino, kad mes galime aptikti šį preparatą.
„Spiegel“: Buvęs Tarptautinės dviračių sporto sąjungos prezidentas Heinas Verbruggenas ir jo įpėdinis airis Patrickas McQuaidas priešinasi jau po lenktynių vykdomiems testams. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
R. Poundas: Aš nesu nustebintas, kad jie nenori šių testų. Abu jie visiškai rimtai teigia, kad dviračių sporte nėra dopingo problemos. Tai juokinga. Dopingas dviračių sporte nėra išimtis ir ten įsivešėjo visa dopingo kultūra.
„Spiegel“: Dopingo prekeivis Angelis Heredia teigia, kad veikia šimtai pogrindinių laboratorijų, gaminančių dopingo preparatus, kurių neįmanoma aptikti testais. Ar Pasaulinė antidopingo agentūra nesikauna mūšyje, kurio laimėti negali?
R. Poundas: Tai visada bus lenktynės tarp apgavikų ir tų, kurie rungtyniauja sąžiningai, tačiau mes stengiamės sumažinti šią prarają. Mūsų tikslas turi būti tas, kad 99,9 proc. atletų nevartotų dopingo, o likusius 0,1 proc. mes sugautume.
„Spiegel“: Tačiau tai nerealu.
R. Poundas: Jūs taip manote? Kai aš gavau pirmąjį savo automobilį, tuomet dar neegzistavo saugos diržai. Tada saugos diržų prisisegimas buvo savanoriškas, tačiau dabar tapo privalomas. Turite mokėti baudą, jei nesate prisisegęs. Tačiau dabar jūs dažniausiai segatės saugos diržą ne dėl to, kad bijote būti nubaustas, tačiau dėl to, kad suprantate, jog neprisisegti yra pavojinga. Tai tinka ir atletams. Kyla klausimas, kaip pakeisti jų požiūrį. Veikiausiai per 15 metų mes tai pasieksime.
„Spiegel“: Kaip Pasaulinė antidopingo agentūra kovoja su organizuotu nusikalstamumu pardavinėjant dopingo preparatus.
R. Poundas. Dopingo sistema yra sukonstruota pagal mafijos modelį. Todėl mums reikia artimai bendradarbiauti su policija ir prokurorais. Mūsų ginklai yra riboti; mes tegalime patikrinti šlapimą ir kraują. Policijos tyrėjai gali skaityti elektroninį paštą, klausytis telefoninių pokalbių. Jų arsenalas yra didesnis nei šlapimo buteliukas. Pasiekti, kad vykdomoji valdžia dirbtų su mumis, yra sunku, tačiau dabar mes pradėjome dirbti kartu su Interpolu. Žingsnis po žingsnio mes judame pirmyn.
„Spiegel“: Ar dopingą vartojantys asmenys turi būti įkalinti?
R. Poundas: Šalyse, kuriose yra tokia liaudies valia, tai yra puiku. Nėra jokios priežasties, kodėl turėtume būti malonūs tiems, kurie apgaudinėja.
„Spiegel“: Vienas iš metodų gauti informaciją apie žmones, įsitraukusius į dopingo pasaulį, yra vadinamoji atlaidumo programa. Asmuo, pagautas vartojęs dopingą, gali sutrumpinti diskvalifikacijos periodą atlikdamas išpažintį. Vokietijos dviratininkai Jorgas Jaksche ir Patrickas Sinkewitzas tuo pasinaudojo. Tačiau nuo to laiko jie liko be darbo. Ar, atsižvelgiant į jų patirtį, dar atsiras norinčių liudyti?
R. Poundas: Esu įsitikinęs, kad atsiras. Dviračių sportas čia yra išimtis. Faktas, kad J. Jaksche ir P. Sinkewitzas nebegalėjo rasti darbo, yra tragedija. Tai pasako viską apie sportą, kurį jie kultivavo. Būtų normalu, jei dviratininkai, komandų vadovai ir oficialūs pareigūnai juos palaikytų. Faktas, kad jie buvo palaikyti išdavikais, rodo, kad dviračių lenktynės neturi jokio entuziazmo išspręsti dopingo problemą.
„Spiegel“: Kaip vertinate faktą, kad Vokietijos televizijos ARD ir ZDF daugiau neberodys „Tour de France“ lenktynių?
R. Poundas: Tai rimtas signalas. Jei aš būčiau sporto, susiduriančio su šia problema, galva, tai kolegoms pasakyčiau: „Žiūrėkite, jei mes neišsprendžiame dopingo problemos, tai visi kartu pralaimime. Mes galime sutrumpinti lenktynes, įvesti poilsio dienas. Kažkas turi pasikeisti, nes priešingu atveju mes žlugę.“
„Spiegel“: Teksaso universiteto dėstytojas Johnas Hobermanas ragina sudaryti dvi sporto klases: vienoje varžytųsi dopingo nevartojantys atletai, kitoje kautųsi tie, kurie rungtyniauja padedami dopingo preparatų. Ką apie tai manote?
R. Poundas: Tai nėra realu. Leiskite pažvelgti iš kitos pusės. Kas atsitiks, jei kažkas, vartojantis dopingą, varžysis su jokių preparatų nevartojančiais? Mes vėl grįžtame į tą pačią situaciją. Ir leisti dopingą vartojantiems atletams pralaimėti vienas kitam reikštų dereguliuoti dopingą. Tai yra pavojinga, nes atletai žengs vis toliau ir toliau siekdami įgauti pranašumą. Žmonės turi įprotį naudotis laisve iki pat savidestrukcijos taško. Dozės taptų vis didesnės ir didesnės ir vienu mastu jos pasiektų tokį lygį, kad dopingas taptų tiesiog nuodais.
„Spiegel“: Kaip marketingo komisijos vadovas jūs nuo 1983 iki 2001 metų derėjotės dėl paramos TOK kontraktų. Jūsų derybos padėjo paversti olimpiadą milijardus dolerių įsukančia pramone. O kuo daugiau pinigų galima gauti, tuo didesnė pagunda sukčiauti. Ar dabar nekovojate prieš žaidynių dvasią, kurią pats sukūrėte?
R. Poundas: Čia rimtai? Kiek turtingų sunkumų kilnotojų jūs žinote?
„Spiegel“: Nedaug.
R. Poundas: Štai taip. Pinigai nėra tokia esminė paskata, kaip daugelis galvoja. Kai kuriais atvejais pinigai vaidina savo vaidmenį: tarkime, tarp profesionalų, kuriems jau yra 34 metai ir jie nori tempti dar 2 ar 3 metus, kad surinktų 10 mln. dolerių.
„Spiegel“: Tai kas gi tada, jei ne pinigai?
R. Poundas: Žmogaus prigimtis. Kiekvienas nori būti geriausias savo srityje. Aš noriu būti geriausias teisininkas, jūs – geriausias žurnalistas, o Marion Jones norėjo būti greičiausia moterimi. Tačiau mes žinome apie padorumą ir moralę, o M. Jones nežinojo. Jai nerūpėjo, kaip pasiekti savo tikslų.
„Spiegel“: M. Jones, kuri dėl melagingo liudijimo Balco byloje buvo nuteista kalėti, per savo karjerą buvo testuota 160 kartų ir niekada nebuvo pripažinta kalta.
R. Poundas. Pasakymas, kad mano testai visada buvo neigiami, nieko nereiškia. Tai toks atvejis, kai atletai tampa dar įtaresni, jei kas nors nuolat kartoja šį teiginį.
„Spiegel“: Kada prasidėjo jūsų asmeninė kova su dopingu?
R. Poundas: Nubudimas įvyko 1988 metų Olimpiadoje. Seule aš pirmą kartą veidas į veidą stovėjau su atletu, kuris buvo apkaltintas apgavyste. Tai buvo mano tautietis Benas Johnsonas, kuris ką tik buvo laimėjęs 100 metrų lenktynes ir pagerinęs pasaulio rekordą.
„Spiegel“: Kas tiksliai įvyko Seule?
R. Poundas: Prabėgus porai dienų nuo B. Johnsono pergalės, aš ryte su žmona stebėjau šuolių į vandenį varžybas. Po to mes kartu su tuometiniu TOK prezidentu Juanu Antonio Samaranchu nuėjome papietauti. Buvo pakviesti ir „Coca-Cola“ kompanijos valdybos nariai. J. A. Samaranachas priėjo prie manęs ir pasakė: „Dickai, klausyk, ar girdėjai naujienas? Siaubingas naujienas?“. Aš paklausiau, ar kas nors mirė. „Ne, tai dar blogiau, žymiai blogiau. B. Johnsono testas buvo teigiamas.“
„Spiegel“: Kaip jūs reagavote?
R. Poundas: „O šūdas“. Valgio metu žmonės nuolat sveikino mane, kad B. Johnsonas sugebėjo aplenkti Carlą Lewisą. Aš mąsčiau: jei tik jūs žinotumėt. Vėliau mano viešbučio kambaryje vyko susitikimas su Kanados misijos atstovu. Komandos vadybininkas buvo ten, komandos daktaras ir B. Johnsono treneris Charlie Francisas. Aš Charlie'iui pasakiau, kad B. Johnsono šlapime varžybų dieną rasta stanozololio, ir jis pratrūko: „Stanozololis, stanozololis! Aš nenoriu, kad mano vaikinai varžybų dieną vartotų stanozololį. Jis juos sustingdo, o aš noriu, kad jie būtų atsipalaidavę.“ Tuomet aš supratau, kad turėjo būti keliamas klausimas, ne ar B. Johnsonas apskritai vartojo dopingą, tačiau kiek ir nuo kada jis jį vartojo. Po to aš buvau paklaustas, ar ginsiu Beną. Aš nebuvo tikras, pirmiausia norėjau pakalbėti su juo.
„Spiegel“: Kaip vyko pokalbis?
R. Poundas: Mano žmona pasitiko jį fojė. Apačioje jau buvo susirinkę šiek tiek žurnalistų; jau buvo pasklidusios žinios, kad žymaus sprinterio testai buvo teigiami. Britai jau buvo pranešę apie spaudos konferenciją ir planavo pasakyti, kad tai yra Linfordas Christie. Aš nuėjau su B. Johnsonu į vonios kambarį. „Benai, ar ką nors vartojai?“ Jis vis kartoje, kad ne. Jis atrodė toks nekaltas. Dabar aš žinau, kad toks elgesys – meluoti sau pačiam ir kitiems, neturėti savigarbos, sąmoningumo – yra tipiškas kai kuriems dopingą vartojantiems atletams.
„Spiegel“: Ar iš karto supratote, kad B. Johnsonas jums sako netiesą?
R. Poundas: Iš esmės taip, nes aš žinau, kad labiau tikėtina, jog dopingo medžiotojai veikiau ką nors pražiopsos, tačiau jei jau ką atras, tai reiškia, kad atletas pakliuvo į rimtą bėdą. Negano to, mes nuėjome pas TOK medicininę komisiją, ir Kiolno Sporto universiteto profesorius Manfredas Donike paklausė: „Pone Poundai, ar jums įdomūs testo rezultatai?“ Aš esu teisininkas, žinau frazes. Tuo metu aš jau žinojau, kad Benas yra kaltas. Paaiškėjo, kad dopingą jis vartoja labai intensyviai ir jau ilgą laiką.
„Spiegel“: Kaip Pasaulinės antidopingo agentūros vadas turite daug priešų. Ar su jumis buvo elgiamasi priešiškai jūsų kadencijos metu?
R. Poundas: Žinoma. Dviratininkas Lance'as Armstrongas kartą parašė laišką TOK, kad aš atsistatydinčiau arba būčiau pašalintas. Aš gavau gausybę neapykantos kupinų elektroninių laiškų, raginančių mane trauktis iš sporto. Tačiau, kita vertus, didžiulė dauguma tiki sportu, kuriame nėra vietos dopingui. Todėl aš turiu daugiau draugų nei priešų.
„Spiegel“: Iš kur atkeliaudavo tie neapykantos kupini elektroniniai laiškai?
R. Poundas: Iš fanų, teisėjų, atletų. Labai įžeidūs mano atžvilgiu buvo ledo ritulininkai. Aš susikoviau su Nacionaline ledo ritulio lyga, nes pareiškiau, kad pas juos neegzistuoja jokia antidopingo programa. Kanadoje ledo ritulys yra religija; aš esu praktiškai ekskomunikuotas. Tačiau tai manęs nejaudina. Aš esu pasirengęs susidurti su opozicija. Mano pozicija tai įpareigoja.
„Spiegel“: Kiekvienam su dopingu kovojančiam asmeniui košmarą kelia kalbos apie sportinės formos kėlimą su genetinės inžinerijos pagalba. Kada, jūsų nuomone, ateis toks laikas?
R. Poundas: Nežinau. Tačiau jau dabar yra vykdomi klinikiniai bandymai, tad į šį pavojų mes turime žvelgti labai rimtai. Aišku viena. Jei genetinis dopingas yra įmanomas, tai apgaudinėjimas naudojant anabolinius steroidus bus toks pat modernus kaip ir priešistoriniai piešiniai olose. Pensilvanijos medicinos mokyklos mokslininkas Lee Sweeney sugebėjo naudodamas genetinę inžineriją 35 proc. padidinti pelės raumenų kiekį. Daugiau nei pusę elektroninių laiškų jis gauna iš atletų: „Išbandykite tai su manimi“. Kai L. Sweeney atrašo, kad dirba tik su gyvūnais ir neplanuoja tokios pačios intervencijos vykdyti ir į žmogaus kūną, tai jam yra atrašoma: „Nesvarbu, darykite man tai vis vien“. Dopingą vartojančių žmonių pasaulis yra sergantis pasaulis.
„Spiegel“: Pone Poundai, dėkui už interviu.
