Galvoju apie tai, jog net nepastebėjau, kaip ilgą laiką buvusi pakankamai rami į Rusijos Federacijos sudėtį įeinantį Ingušijos respublika tapo absoliučios destabilizacijos pavyzdžiu. Tiesa, ši respublika yra neramiame regione, šalia Čečėnijos, su kuria savo laiku sudarė vieną Čečėnijos-Ingušijos autonominę respubliką Sovietų Sąjungos sudėtyje. 1991 metais Ingušija, nusprendusi likti su Rusija, faktiškai atsijungė nuo pasukusios nepriklausomybės siekio keliais Čečėnijos, tačiau tai jos neišgelbėjo nuo sukrėtimų ir tikrų tikriausio pragaro, kuris atsivėrė šiandien.
Visai neseniai Rusijos leidinyje „Russkij reportior“ pasirodė straipsnis „Iš kur eina teroras“, pateikiantis absoliučiai šiurpius faktus apie Ingušijos gyvenimą. Žurnalistas Aleksandras Burtinas pasakoja apie anarchinę situaciją, kai federalinių jėgų, vietinės teisėsaugos, valdančiojo klano ir mitinių kovotojų konfrontacijos įkaitais tampa paprasti žmonės. Straipsnyje minimos ir specialios koncentracinės stovyklos respublikos teritorijoje, iš kurių tariami kovotojai (o, dažniausiai, tie patys paprasti žmonės) negrįžta gyvi. Baisiausia, pasak A. Burtino, tai, jog tai, kas vyksta Ingušijoje nepaklūsta jokiai logikai. Žurnalistas susidariusią situaciją aiškina taip: „Yra Rusijos jėgos struktūrų atstovai – laikinoji kariuomenės grupuotė, FST, VŽV (Vyriausioji žvalgybos valdyba – V.D.), mobilieji VRM būriai. Formaliai jie yra pavaldūs Maskvai, bet iš tikrųjų tai atskiras pasaulis, susikūręs Čečėnijos karų metu, su savo principais, kultūra, veiklos mechanizmais. Žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, bet federalinė grupuotė išlieka. Ji turi savo egzistencijos ir sąveikos su pasauliu būdą – tai karas. Jėgos struktūrų atstovai gyvena kareivinėse, iš kur važiuoja į operacijas. Jiems yra nusispjauti ant vietinių gyventojų, į kuriuos žiūrima kaip į priešus, o į vietinę valdžią kaip į nulį“.
http://www.expert.ru/printissues/russian_reporter/2008/38/terror_v_ingushetii/
Čia pat A. Burtinas kalba ir apie kovotojų suinteresuotumą palaikyti faktinį karo stovį respublikoje. Tiesa, „Russkij reportior“ žurnalistas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas tai per kovotojai ir kokiu būdu jie atsirado Ingušijoje. Kartu straipsnyje pasakojama apie keletą atvejų, kai federalinių jėgos struktūrų atstovai pirmą nužudydavo nieko dėtą žmogų, paskui dėdavo šalia lavono ginklą ir raportuodavo valdžiai apie sėkmingą „teroristo likvidavimo operaciją“.
Iš tikrųjų, tai, kaip ir kodėl Ingušijoje atsirado mistiniai kovotojai, kurių ankščiau ten tikrai nebuvo, paaiškinti negali niekas. Juo labiau, neaiškūs šių kovotojų siekiai - apie Ingušijos nepriklausomybę niekada jokių kalbų nebuvo. Tos kalbos – beje, gana nerimtos – atsirado tik prieš keletą mėnesių (ir tai labiau iš nevilties), po opozicionieriaus Magomedo Jevlojevo nužudymo. Žinoma, galima išgirsti nuogąstavimus, jog kovotojai siekia šios nedidelės ir taip jau islamiškos respublikos kraštutinės islamizacijos, tačiau greičiausiai čia tik „mito apie kovotojus“ dalis. Šis mitas reikalingas tam, kad paaiškintų visą tą kruviną chaosą, į kurio sūkurį įtraukta respublika.
Maskva kol kas vangiai reaguoja į Ingušijoje susidariusią situaciją, tačiau tai tikrai negali nejaudinti Kremliaus. Nors Rusijos valdžia kol kas aklai palaiko respublikos prezidentą Muratą Ziazikovą, amžinai tai tęstis negali, kitaip respublika tiesiog sprogs. Atrodo, Maskvoje jau rastas galimas sprendimas. Visai neseniai pasirodė informacija, jog Čečėnijos sostinėje įvyko jau du mitingai, kurių dalyviai ragino atkurti bendrą Čečėnijos ir Ingušijos respubliką. Kaip pranešama, mitinge dalyvavo ne tik čečėnai, bet ir ingušai, atvežti iš kaimyninės respublikos specialiais autobusais. Visai gali būti, jog Kremlius nusprendė atiduoti spręsti Ingušijos klausimą Čečėnijos „šeimininkui“ Ramzanui Kadyrovui, kuris įvedė savo respublikoje „idealią tvarką“. Žinoma, išlieka klausimas, kiek toks žingsnis būtų apgalvotas ir sėkmingas, bet matyt nieko protingiau Maskvoje nesugalvojo. R. Kadyrovas ir pats ankščiau yra sakęs, jog gali įvesti tvarką Ingušijoje per keletą dienų, padaryti dar vieną „idealią Čečėniją“, tačiau čia pat reikėtų paminėti, jog tai akivaizdžiai bus Kadyrovo tvarka, kuri vargu ar labai paguos paprastus Ingušijos gyventojus.
Ingušijos susijungimas su Čečėnija gal ir atitolintų šios respublikos, stovinčios ties pilietinio karo slenksčiu, sprogimą, bet tikrai nepanaikintų šios grėsmės, o gal ir sustiprintų ją. Rusijos politiką Kaukaze negalima pavadinti išmintinga, o už kiekvieną klaidą gali tekti mokėti – pirmiausiai pačiai Rusijai, į kurios sudėtį įeina ir Ingušija, ir Čečėnija.
Viktor Denisenko
