Indijai – po Kinijos didžiausiai pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybei – šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Nesunku suprasti, kodėl JAV ir Rusija savo geopolitinių interesų smaigalį sutelkė į Indokiniją.
Amerikos analitikai naująją administraciją ragina pasirinkti Indiją prioritetine užsienio politikos kryptimi. Antai laikraštyje „The Washington Times“ buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas, tarptautinės organizacijos „Heritage Faundation“ viceprezidentas Kimas R. Holmesas* rašo, kad prezidentui Barackui Obamai reikia stengtis neatbaidyti vertingos strateginės partnerės Azijos žemyne.
Nors B. Obama ir priekaištavo George‘ui W. Bushui, kad jo politika verčia pasaulį nusigręžti nuo Amerikos, kaip tik G. W. Busho pastangomis su Indija pasirašyta sutartis dėl bendradarbiavimo taikaus atomo, gynybos ir antiteroristinės veiklos srityse. Jam taip pat pavyko atskirti Vašingtono požiūrį į Delį ir Islamabadą, sustiprinti JAV strategines pozicijas Azijoje. Naujajam prezidentui, pataria K. R. Holmesas, belieka tęsti šią tradiciją.
Tačiau ekspertas primena, kad B. Obama pradėjo nevykusiai. Per rinkimų kampaniją jis užsiminė, kad Amerika turi padėti išspręsti Kašmyro problemą. Deliui tai nepatiko, nes įtarė, kad Vašingtonas, tradiciškai palaikydamas savo partnerį kovoje su terorizmu Pakistaną, nusigręžia nuo Indijos. Ačiū Dievui, rašo autorius, tapęs JAV prezidentu B. Obama daugiau tos klaidos nekartojo – visiškai apie tai neužsiminė.
Priminsime, kad Džamu ir Kašmyro provincijos priklausomybė – senas dviejų didžiųjų branduolinių kaimynų nesutarimų objektas. Tiesa, čia istoriškai tarpininko ir taikdario vaidmens imasi britai. Dar 2002-ųjų pradžioje tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas apsilankė Indijoje ir Pakistane. Daugiau kaip šimtą metų regione viešpatavę britai manė galį užkirsti kelią 54-erius metus trunkančiam konfliktui.
Šių valstybių nesutarimų kertiniu akmeniu laikoma 222 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto ir maždaug 10 mln. gyventojų turinti Džamu ir Kašmyro provincija (šios sujungtos valstijos formaliai vadinamos Kašmyru), kuri 1947 m. rugpjūtį, valstybėms atgavus nepriklausomybę nuo britų, buvo pasidalinta: Pakistanui atiteko 84 tūkst. kv. km, Indijai – daugiau kaip 100 tūkst. kv. km teritorijos; kitus 37,4 tūkst. kv. km kontroliuoja Kinija.
Daugiausia konfliktai kildavo palei Jungtinių Tautų nustatytą kontrolės liniją. Per ketvirtąjį didelį konfliktą 1999 metais Indija jautėsi išduota: po nepavykusių Indijos premjero ir Pakistano prezidento derybų Lahore kilo vadinamasis Kargilo karas. Tada Indija apkaltino Pakistano vadovą Pervezą Musharrafą vadovavus Kargilo maištui. Pamiršęs nuoskaudas 2001-ųjų vasarą Delis pakvietė Islamabadą derybų jau Indijos teritorijoje, Agros mieste. Tačiau ir jos baigėsi nesėkme. Jau spalį per Džamu ir Kašmyro asamblėjoje įvykusį teroristinį išpuolį žuvo 38 žmonės.
O netrukus po to dėl Indijos parlamente kilusio susišaudymo Delis taip pat apkaltino Islamabadą, nors abi šalys po Rugsėjo 11-osios lyg ir ėmė artėti, vienijamos bendros JAV vadovaujamos kovos su teroristine „Al Qaeda“ organizacija Afganistane.
Nors pilietinis karas Indijos ir Pakistano pasienyje lyg ir aprimęs, dvi didžiulės ir galingos Indokinijos pusiasalio valstybės, kartu turinčios maždaug 840 mln. gyventojų, iki šiol nesutaria dėl mažo, Dievo pamiršto žemės lopinėlio Himalajų prieigose.
Šie nesutarimai kelia dar didesnį pavojų, nes Delis ir Islamabadas prieš daugiau kaip 10 metų pademonstravo, kad turi ir gali išbandyti branduolinį ginklą. Pirmieji tokie bandymai buvo atlikti dar 1998-ųjų gegužę. Kitų metų balandį Indija išbandė savo balistinę raketą „Agni-2“, o po penkių dienų Pakistanas paleido branduolinę raketą „Ghori-2“. Dabar Delis teigia paleidęs kosminį aparatą.
JAV ir Rusija nuolat išreiškia didelį susirūpinimą, kad branduolinės varžybos gali baigtis didžiule katastrofa. Nepaisant perspėjimų pastaruoju metu, ypač po teroristinio išpuolio Mumbajuje, abi dėl įtakos Indokinijoje besivaržančios valstybės JAV ir Rusija patraukė į Delį.
2008 m. gruodį paskui Jungtinių Valstijų valstybės sekretorę Condoleezzą Rice į Indiją išskubėjo ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tačiau jo vizitas Delyje buvo visai kitokio pobūdžio. Amerikos diplomatijos vadovė stengėsi padėti išnarplioti teroro akto Mumbajuje aplinkybes bei priežastis ir užkirsti kelią konflikto su Pakistanu grėsmei, o štai Rusijos vadovas nesigilino į tai, o derėjosi dėl ginkluotės pardavimo Indijai, bendros kosminės programos ir atominės jėgainės statybos šioje Azijos šalyje. Apžvalgininkai tvirtina, kad po sėkmingos turnė po Lotynų Amerikos šalis D. Medvedevas savo turiningu vizitu į Indiją smogė naują pasaulinės krizės aplinkybėmis juntamą nuotolinį smūgį JAV. Belieka laukti kito prie valdžios vairo stojusios JAV administracijos manevro, tęsiančio interesų karą Pietryčių Azijoje.
Rusijos geopolitiniuose interesuose Azijos žemyne Kinijai ir Indijai skiriamos pirmosios vietos. Tačiau dabar Rusijos vadovas, pajutęs, kad Vašingtonas vėl gali Maskvai nušluostyti nosį, paskubėjo į Delį su solidžių ir labai konkrečių pasiūlymų paketu. Šis D. Medvedevo vizitas ir buvo vadinamas „atominiu vizitu“. Derybose Delyje pasirašytas susitarimas dėl keturių blokų atominės jėgainės statybos Kudankulame, taip pat dėl 700 mln. dolerių vertės branduolinio kuro tiekimo šiai elektrinei. Bendra sandorio vertė – maždaug 6 mlrd. dolerių. Šiuo metu Rusija čia jau stato du energetinius blokus. Ji Indijai taiko 30 proc. nuolaidą su sąlyga, kad Delis įsigis rusiškos ginkluotės ir kartu vykdys kosminę programą. Indija jau sutiko pirkti 80 karinių sraigtasparnių „Mi-17“, tačiau, kaip rašo laikraštis „Vedomosti“, dar iki galo neaišku dėl lėktuvnešio su 16 naikintuvų už 1 mlrd. dolerių.
Šiaip jau bendradarbiavimo srityje JAV yra pralenkusios Rusiją. Kaip pernai rašė „Geopolitika“ (http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=1068), Indija gana seniai atvėrė savo karines gamyklas užsienio investuotojams, o 2006 m. kovą su JAV buvo pasirašytas branduolinių technologijų plėtros sandoris, papildęs 2005 m. liepą pasirašytą branduolinio bendradarbiavimo sutartį. Vis dėlto jis vertinamas kaip dvejopų JAV standartų demonstracija: taip pritariama Indijos branduolinio ginklavimosi programai ir kartu grasinama Iranui potencialiomis karinėmis atakomis, jei šis vis dėlto negalės įrodyti negaminantis branduolinio ginklo. Pačiai Indijai šis sandoris padeda spartinti ekonomikos augimą ir naujų energijos šaltinių paiešką. JAV šis sandoris tėra pragmatinis noras padėti Indijai, kylančiai kaip nauja pasaulio galia.
Kodėl Vašingtono taikiniu pasirinkta Indija? JAV čia surado partnerę, galinčią dalytis visais rūpesčiais dėl Kinijos, bet netapti potencialia grėsme pačioms JAV. Nuo 1962 m. vyravę „atsargūs“ Indijos santykiai su Kinija, nepaisant paskutinių tarpusavio ekonominių sandorių ir atsižvelgiant į sparčiai besiklostančią draugystę su JAV, atitinka taktinius JAV žingsnius. Indija yra ir puikus demokratijos pavyzdys pasauliui: šalis, turinti daugiau kaip 1 mlrd. gyventojų, vadinama didžiausia demokratija pasaulyje. Tokį komplimentą vargu ar greitai nusipelnys gausiausia pasaulio valstybė Kinija.
Akivaizdu, kad nuolatinė Indijos trintis su Pakistanu Vašingtonui kelia nerimą. Dalydamas savo branduolines technologijas Deliui ir Islamabadui po lygiai, jis nenori, kad šios varžybos virstų rusenančiu konfliktu. Tarp dviejų didžiulių kaimynų iki šiol kyla nesusipratimų dėl Kašmyro provincijos, kurios gyventojų daugumą sudaro musulmonai, save siejantys su Pakistanu. Todėl gruodį įvykusi JAV valstybės sekretorės turnė šiame regione vertinama ne kaip noras padėti išaiškinti visas tragedijos Mumbajuje detales, o kaip siekis nuslopinti kylantį įtarumą ir naują susipriešinimą tarp Indijos ir Pakistano.
Minėtasis ekspertas K. R. Holmesas B. Obamai pataria didinti karinį bendradarbiavimą su Indija (dabar 80 proc. ginklų perkama Rusijoje), tačiau nepamiršti ir geopolitinių interesų – Afganistano, kurio pagrindinis donoras ir yra Delis, taip pat tradicinių demokratinių vertybių puoselėtojų – Australijos ir Japonijos. Tik žvelgdamos į Indiją kompleksiškai, viso Azijos žemyno kontekste, Jungtinės Valstijos įtrauks į pasaulinį dialogą šią svarbią ir strategiškai palankią valstybę.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
* 2008 m. autorius išleido knygą „Svarbiausia laisvės viltis: Amerikos lyderystė XXI amžiuje“ („Lyberty‘s Best Hope: American Leadreship for the 21st Century“; išsamiau apie autorių http://www.heritage.org/about/staff/kimholmes.cfm ).
