Markas Soloninas yra puikiai žinomas ir Lietuvos skaitytojams, jis – ne vienos knygos apie Antrąjį pasaulinį karą autorius. Tačiau mažai kas žino, kad prieš tapdamas rašytoju jis daug metų dirbo vienoje iš aviacijos bendrovių pagal savo specialybę – inžinieriumi aviakonstruktoriumi,. „Fontanka“ po JT Saugumo Tarybos posėdžio kreipėsi į ekspertą pakomentuoti susidariusią situaciją, kurią daugelis civilizuotų pasaulio šalių vadina „grėsme pasaulio saugumui“.
Jeigu „Buk“, tai kieno
– Markai Semionovyčiau, iš kur atsirado „Buk“, atvykusio į Donbasą iš Rusijos, versija? Tokie zenitiniai raketų pabūklai buvo ir Ukrainoje. Be to, mes žinome, kad „opolčencai“ („opolčenec“, arba savanoriai – Rusijoje taip vadinami smogikai, užgrobę dalį Luhansko ir Donecko sričių teritorijas) užgrobė ukrainiečių „Buk“, ši naujiena pasirodė likus porai dienų iki katastrofos.
– Taip, tai galėjo būti ir ukrainiečių „Buk“. Įrodyti, kieno jis iš tiesų, galima tik atmetimo metodu. Įtariamųjų yra lygiai du: Rusija ir Ukraina. Kas dėl technikos, kurią užgrobė „opolčencai“, Ukrainos pusė tvirtina, kad ji buvo palikta netinkama naudoti.
– Kariai sako, kad greituoju būdu netinkamu paverstą „Buk“ galima atstatyti.
– Jeigu ten būvo nors vienas Ukrainos karys su Kalašnikovo automatu ir jis nors sykį iššovė į valdymo skydelį, į „Buk“ elektronikos sistemą, tai klausimą apie tokios technikos restauraciją galima uždaryti. Jį, aišku, galima sutaisyti. Tačiau tik gamintojų fabrike, kur yra visos reikalingos dalys. Ir tas remontas kainuotų tiek pat, kiek naujo komplekso elektronika.
– Tačiau mes nežinome, ar Ukrainos kariuomenė iš tiesų sugadino „Buk“. O gal jie, bėgdami, apie tai nepagalvojo?
– Gali būti, visko gali būti. Štai tuo tikslu ir kuriamas tribunolas. Tribunolas – tai ne ta vieta, kur baudžia. Tai vieta, kur aiškinasi, tikslina. Tačiau keista yra štai kas: Ukraina – už tribunolą, Rusija – prieš.
Su-25
– Praėjusių metų rugsėjį pasirodė Tarptautinės techninės komisijos ataskaita, kurioje yra pateikiami būtent techniniai katastrofos duomenys. Kovą Tarptautinė tyrimų grupė paviešino vaizdo įrašą apie tai, kaip „Buk“ po lėktuvo katastrofos palieka Ukrainos teritoriją, tačiau iš jo nėra aišku, kaip jis ten pateko. Kitos oficialios informacijos nėra. Ar galima daryti išvadą apie ginklo, numušusio „Boeing“ tipą?
– Olandų paviešinta ataskaita pateikia daug svarbios informacijos. Svarbiausia – ten yra aprašyta, kas nutiko su lėktuvu: jam buvo padarytas labai stiprus, momentinis poveikis, epicentras kurio buvo priekinė dalis. Remiantis pačiais įvairiausiais duomenimis – dispečerių tarnybos, „juodosios dėžės“ duomenimis ir kitų – buvo nustatyta, kad ekipažas žuvo faktiškai akimirksniu. Paskutinės 3-4 sekundės iki žūties buvo visiškai rutininės. O paskui ekipažas nustojo gyventi. Jie nesuspėjo nei sušukti, nei paspausti kokį nors mygtuką. Tarptautinė komisija priėjo išvados, kad buvo labai galingas išorinis poveikis daiktų, kurie savyje turi labai daug energijos ir yra labai greiti. Būtent taip parašyta ataskaitoje. Ten aiškiai nustatyta, kad priekinė lėktuvo dalis atsiskyrė pirmoji. Sprendžiant pagal nuolaužų išsidėstymą ant žemės, ji buvo paprasčiausiai atskirta nuo lėktuvo, o visa kita iš inercijos tęsė skrydį. Likę fragmentai guli 3-8 kilometrų atstumu.
– Kokias išvadas galima iš to daryti?
– Tokios jėgos poveikis visiškai paneigia bet kokias versija apie Su-25. Apie taktinį šturmo lėktuvą su mažytėmis šilumos raketomis, kurių sprogstamoji dalis sveria 2-3 kilogramus. Tokia raketa iš principo negalėjo padaryti tokios žalos. Net jeigu kažkokiu stebuklingu būdu Su-25 atsidurtų 10 kilometrų aukštyje ir sugebėtų pasivyti „Boeing“.
– Kam jam vytis „Boeing“ arba kilti į jo aukštį, jeigu jis paleidžia raketą? Argi jos negalima paleisti iš mažesnio aukščio?
– Aš ne veltui atkreipiau jūsų dėmesį į tai, kad išorinis smūgis teko lėktuvo fiuzelažo priekinei daliai. Šturmo lėktuvas Su-25 gali būti pakrautas dviem į šilumą reaguojančiomis raketomis. Sakykim, kažkokiu būdu šis šturmo lėktuvas pakiltų į 8-10 kilometrų aukštį ir, neturėdamas radiolokatoriaus, o Su-25 tokio neturi, sugebėtų danguje aptikti „Boeing“, lenkiantį jį greičiu, priartėtų prie jo ir netgi paleistų savo abi raketas. Tada šios raketos patektų ten, kur joms ir priklausytų: į karštąjį tašką. O karštasis taškas – tai variklis. Lėktuvas, kaip aš ir sakiau, vienas iš pačių didžiausių pasaulyje. O variklis – paprasčiausiai pats didžiausias, jis įrašytas į Gineso rekordų knygą. Akivaizdu, jis yra itin galingas ir skleidžia daug šilumos. Štai į šį šilumos išskyrimą bet kuri į šilumą reaguojanti raketa ir nuskristų. Ji pažeistų variklį, variklis būtų užsidegęs, daug kas galėjo nutikti...
– Tačiau atrodytų jau viskas kitaip.
– Taip, lėktuvas pradėtų netekti aukščio. Būtų gaisras. Ne akimirksniu dingęs ekipažas. Tokio tipo lėktuvas su išjungtais varikliais gali iš 10 kilometrų aukščio nusklęsti apytikriai 80-100 kilometrų. Tai užtruktų apie 5-10 minučių. Mes girdėtume ekipažo žodžius, pranešimus žemei. Būtų visiškai kita įvykių eiga. Visiškai negalime atmesti to, kad jis būtų nuskridęs ir iki kokio oro uosto. Taigi po to, kai buvo paskelbta, kad smūgis buvo momentinis ir labai galingas, visos versijos apie Su-25 neteko prasmės.
– O jeigu Su-25, pavyzdžiui, įsirėžė į „Boeing“ priekį? Tai taip pat būtų itin stiprus ir momentinis poveikis. Ir taip pat – į priekinę dalį.
– Čia jūs teisus. Tai vienintelis įmanomas Su-25 panaudojimas siekiant sunaikinti lėktuvą. Jeigu „Boeing“ kaktomuša susidurtų su Su-25, tai į šipulius išsilakstytų abu. Tačiau tuomet būtų aptiktos dviejų lėktuvų nuolaužos. O tokios beprotiškos versijos niekas net neįvardijo.
– Na ne, tokia versija egzistuoja. Australijos žurnalistai praėjus metams pateikė vaizdo įrašą, kuriame „savanoriai“ apžiūri „Boeing“ katastrofos vietą. Jie kalba, kad numušė Su-25, o tas Su-25 numušė „Boeing“.
– Patvirtinimai turėtų būti ne iš pašalinių pokalbių, o suradus dviejų lėktuvų nuolaužas. O ir nuolaužų reiktų, vieno lėktuvo – kitame. Tai juk avarija kaktomuša. Aš manau, kad rimtai šios versijos niekas nesvarstys.
Izraelio raketa
– Tegul tai būna ne Su-25, tai gal buvo panaudotas koks nors kitas naikintuvas?
– Jūs teisingai mąstote. Tokio poveikio šaltinis galėjo būti raketa „oras-oras“.
– Tai raketos „oras-oras“ versija negali būti atmesta?
– Abstrakčiai kalbant – ne, neatmestina. Yra labai galingos „oras-oras“ raketos, kurių kovinė dalis vos dukart lengvesnė už „Buk“ raketas. Ir teoriškai jos galėtų suduoti tokį smūgį. Problema ta, kad Ukrainoje nėra tokių raketų nešiotojų. Tai išvis labai reta ir brangi technologija. Rusijos karinėse oro pajėgose yra tolimojo perėmimo kompleksas naikintuve MiG-31 su sunkia, 490 kilogramų raketa R-33. Tačiau Ukraina nieko panašaus neturi.
– Galbūt pati Ukraina neturi, tačiau jai galėjo analogišką lėktuvą perduoti, pavyzdžiui, JAV?
– Tai kam tada mūsų generolai melavo dėl Su-25? Reikėjo meluoti kaip nors įtikinamiau. Tada reikėjo taip ir sakyti: Ukrainoje pasirodė JAV F-14 su „Phoenix“ raketa, o apie tai niekas nieko nežinojo. Nors geriau iškart reikėtų pereiti prie kamuolinio žaibo ar lazerinio marsiečių kardo versijų.
– Rusijos tyrimų komitetas kaip tik mano, kad čia galėjo būti užsienio gamybos „oras – oras“ raketa. Spėjama – Izraelio.
– Esmė ne raketos „tautybėje“, o jos išmatavimuose ir kovinės dalies svoryje. Boeing-777 – tai milžiniškas lėktuvas, 300 tonų svoris, fiuzeliažas – 6 metrų pločio. Vienas iš didžiausių civilinės aviacijos istorijoje lėktuvų. Tam, kad vienu užmoju nukirstum jo priekinę dalį, reikia ypač stipraus smūgio. Tai, apie ką kalba „tyrimo komitetas“, – Izraelio gamybos artimojo nuotolio raketa su terminiu taikikliu. Ji iš esmės negali padaryti panašios žalos.
– O JAV sunkusis naikintuvas galėjo Ukrainoje atsirasti?
– Mane institute mokė, kad gali įvykti bet kas, kas neprieštarauja energijos tvermės ir virsmo dėsniui. Remiantis juo – taip, galėjo. Tačiau kam išgalvoti tokias ekstravagantiškas versija, kaip slaptus JAV karinių lėktuvų tiekimus, kai Ukrainoje yra savi zenitiniai raketų kompleksai? Ir „Buk“, ir didžiuliai S-200, kuriais, aišku, buvo įmanoma numušti „Boeing“
Ukrainos oro gynybos sistema
– Tai gal tai buvo Ukrainos gynybinės raketų sistemos, užsilikusios ten dar nuo SSRS laikų?
– Taip, tokia versija negali būti vadinama absurdiška. Hipotetiškai iš Ukrainos teritorijos galėjo būti paleista tolimojo poveikio raketa. Pavyzdžiui, S-200. Ši raketa taikinį pasiekti gali už 200 kilometrų, tai pakankamai toli, kad būtų galima atskristi ir numušti „Boeing“. Ir tyrimo užduotis tai įrodyti, surinkus atitinkamus įrodymus.
– Tai „S-200“ ar „Buk“?
– Čia kol kas reiktų dėti klaustuką, nors ir mažytį. Tik todėl, kad kol kas oficialiai nebuvo publikuoti raketos kovinės dalies elementų tyrimų rezultatai.
– Ką galėtų papasakoti raketos elementų rezultatai?
– Tai yra tas pats, kas žudiko pirštų antspaudai, likę ant aukos kūno. Kiekvienos karinės įrangos smogiamieji elementai yra pakankamai specifiniai. O apie tai, kokie yra „Buk“, Vakarai puikiai žino. Rusija savu laiku gana neatsargiai pardavė „Buk“ Suomijai. Tokiu būdu, mūsų Vakarų partneriai, kaip juos vadinas V. Putinas, turi „Buk“ kompleksą su visa technine dokumentacija, su galimybe vykdyti natūralius eksperimentus. Ir jeigu numušto „Boeing“ konstrukcijos ar aukų kūnuose bus aptiktos tos mažos, 2 rublių monetos dydžio, dalelės, tai klausimą apie nužudymo įrankį galima laikyti uždarytu.
– Kokie įrodymai galėtų rodyti, kad hipotetiškai „Buk“ – ukrainiečių?
– Pavyzdžiui, – radiotechniniai žvalgybos duomenys, jeigu juos pateiktų Rusija. O Rusijos armija, aišku, tokią žvalgybą vykdo. Aš nemanau, kad toks tvirtinimas iššauktų kieno nors prieštaravimus. Šalia Rusijos sienų vyksta karas. Plataus masto, naudojant šimtus tankų, artilerijos sistemų. Kvaila būtų tikėtis, kad Rusijos žvalgyba, taip pat ir radiotechninė ar oro, nekontroliavo šios situacijos. Ir ten tikriausiai buvo mūsų techninė įranga, kuri be vargo užfiksuotų ir taikinio įvedimo sistemos aktyvavimą, ir priešlėktuvinės sistemos lokatoriaus būsenos perjungimą į persekiojimą, ir pačios raketos paleidimo faktą, ir taip toliau. Tuo labiau, kad technika tai mūsų, visi žino, kaip ji dirba, kokiais dažniais, kuriuose režimuose.
– „Mūsų“ – čia jūs turite omenyje ne rusišką ar ukrainiečių, o sovietų gamybos?
– Aišku. Mūsų sovietinė technika, kuria vėliau pasidalinome. Todėl nėra jokių problemų, kad sovietinėmis, o dabar – rusų radiotechninėmis priemonėmis, ar oro žvalgybos priemonėmis būtų aptiktas aktyvumas. Tai juk vyko labai arti, šiuolaikinėms radiotechininėms priemonėms – visiškai šalia. Iki Rusijos sienos – kelios dešimtys kilometrų.
– Tačiau negalima atmesti…betvarkės, taip vadinkim, faktoriaus. Paprasčiausiai nebuvo žvalgybos – ir viskas.
– Suprantama. Tuomet ieškokite kito būdo įrodyti, kad raketa buvo paleista iš Ukrainos teritorijos.
„Almaz-Antej“
– Būtent tokį būdą ir surado „Almaz-Antej“: jos inžinieriai tvirtina, kad taip – lėktuvą numušė „Buk“, tačiau – iš Ukrainos teritorijos.
– Suvokę, kas įvyko, „Almaz-Antej“ inžinieriai pasakė: taip, numušė išties „Buk“. Tačiau „Buk“ buvo paleistas ne iš Snežnaja, o iš Zaroščensko.
– Tai yra – iš Kijevo kontroliuojamos teritorijos. Taip jie tvirtina.
– 2014-ųjų liepos 17 dieną Zapoščenską kontroliavo smogikai. Karo veiksmai buvo pačiame įkarštyje, ir Ukrainos nacionalinio saugumo taryba kasdien publikavo tą žemėlapį. Jokia vadovybė nebūtų drįsusi menkinti savo pergalių, ir jie kasdien rašydavo: mes spaudžiam ir vejam, puolam ir išlaisvinam. Tačiau, nors spaudžiam ir vejam, tačiau iš Zaroščensko dar neišvijom. Yra oficialūs 14, 15, 16 dienų pranešimai ir žemėlapiai. Tai yra, iki įvykio. Tokiu būdu versija, kad juos kažkaip atvarė, atmestina.
– Visi skaičiavimai – tai pora kilometrų į vieną ar kitą pusę. Ukrainos „Buk“ galėjo stovėti kažkur šalia Zaroščensko, tačiau jau Kijevo kontroliuojamoje teritorijoje.
– Visų pirma, ne pora kilometrų, o pora dešimčių kilometrų į smogikų kontroliuojamą teritoriją. Nepamirškite, kad „Buk“ iš išorės atrodo labai grėsmingai, tačiau ant jos nėra jokios gynybinės įrangos, ir šarvas ten paprasčiausias – nuo kulkų. Tai yra, pirmas šūvis iš granatsvaidžio – ir viskas. Lįsti su šituo „grabu“ į priešo teritorijos gilumą, o dar ir sėkmingai pasitraukti – keistas užsiėmimas. Be to, yra ir grynai techninių subtilybių. Lėktuvo sprogimo požymiai rodo tai, kad raketa pataikė jam į priekį. Ji priartėjo prie lėktuvo iš priekio ir atkirto priekinę jo dalį sprogstamąja medžiaga. Jeigu šūvis būtų paleistas iš Zaroščensko, raketa rėžtųsi lėktuvui į šoną. Tuomet pažeidimai būtų visai kitokie: raketa būtų sureagavusi į didžiulį sparną, į didžiulį variklį ir numuštų sparną.
– O kodėl ji negalėjo nuskristi iki priekinės dalies iš šono?
– Zenitinės raketos turi nekontaktinį sprogdiklį. Pataikyti raketa tiesiai į lėktuvą beveik neįmanoma, to niekas ir nesitiki, todėl ir diegiamas nekontaktinis sprogdiklis. „Buk“ jis suveikia apie 15-20 metrų nuo taikinio. Lėktuvui iš šono yra, tą žino net namų šeimininkės, – didžiuliai sparnai. O šis lėktuvas dar ir tolimųjų skrydžių, pas jį sparnai didžiuliai, ilgesni už fiuzelažą. Po sparnais kabo variklis – pats didžiausias, pasikartosiu, pasaulyje, kurio diametras yra daugiau nei 3 metrai. Jeigu raketa skristų iš šono, sprogdiklis „pamatytų“ sparną ir variklį, ir susprogdintų raketą netoli sparno.
– Vis tiek nesuprantu: kodėl raketa negalėtų „prašokti“ pro sparną ir pataikyti iš šono į priekinę lėktuvo dalį?
– Tam, kad būtų aišku, aš papasakosiu, kokiems tikslams buvo kuriamas „Buk“. Jis buvo kuriamas ypač tam, kad būtų galima perimti amerikiečių antiradiolokacines raketas. Įsivaizduokite sau 25 centrimetrų diametro ir 4 metrų ilgio telegrafo stulpą. Tokių parametrų objektą nekontaktinis sprogdiklis privalo „pamatyti“. Jeigu jis sugeba reaguoti į tokių matmenų objektus, jis niekaip negalėtų praskristi pro „Boeing“ sparną ir jo trijų metrų variklio „bačką“. Jis suveiktų, sprogstamoji dalis aktyvuotųsi, nulaužtų sparną, vėliau lėktuvas chaotiškai sukdamasis be vieno sparno kristų žemyn. Tuo metu kažkas iš ekipažo spėtų surikti, paspausti kokį nors mygtuką arba kaip nors dar sureaguoti.
– „Almaz-Antej“ specialistai negalėjo to nesuvokti, tačiau apie tai nieko nesako.
– Jie supranta taip gerai, kad pirmoje publikacijoje, kuri buvo paviešinta „Novaja Gazeta“, jie pateikė 29 piešinėlius – visiems gyvenimo atvejams. O štai paveikslėlio, kuriame, anot jų, būtų pateiktas raketos artėjimas prie lėktuvo ir sprogstamosios medžiagos sklidimo diagramos jie nepateikė. Suprantate, net turėdamas užduotį inžinierius negali piešti tokio absurdo. Taigi spąstai užsidaro. Tarptautinė komisija turi nuolaužas, pagal jas matosi, kur pateko smogiamoji medžiaga, kur tie elementai išėjo. O jeigu buvo aptikti nors keli smogiamieji elementai… Jų „Buk“ turi, jeigu neklystu, 7600 vienetų. Didžioji dalis, aišku išsisklaidė ore. Tačiau net jeigu viena šimtoji pataikė į taikinį – tai jau 76 skylės. O tokio kiekio specialistams užteks, kad nurodytų, iš kurios pusės skrido raketa, kur skrido, kur sprogo.
– Net jeigu bus nustatyta, kad buvo naudojamas „Buk“ ir raketa atskriejo iš priekio, tai dar nebus savaime aiškus vienos ar kitos šalies kaltės įrodymas.
– Bet kuris raketos judėjimas iš priekio – tai smogikų kontroliuojama teritorija. Na, arba, atleiskite, Rusijos Federacija. O vėliau atsiranda liudijimai: raketos transportavimas sunkvežimiu, apie kurį mes sužinojome dar kovą, daug kas yra žinoma tyrėjams. Liudininkų parodymai. Aš neatmetu, kad teisme tokie liudininkai atsiras, o kol kas juos slepia dėl saugumo sumetimų. Gali būti, atsiras ir fotografijos. Aš netgi neatmetu paties paleidimo liudininkų atsiradimo tikimybės. Galų gale, tai juk tankiai gyvenamas rajonas.
NATO žvalgyba
– Kodėl Vakarų šalys nepateikia savo žvalgybų duomenų? Žinoma, kad NATO žvalgybinis lėktuvas tuo metu buvo ore tarp Lenkijos ir Rumunijos, ir „Boeing“ MH17 kažkuriuo metu buvo patekęs į jo radarus.
– Ukraina yra didelė šalis. Ir nuo zonos tarp Lenkijos ir Rumunijos iki tos vietos, kur buvo numuštas „Boeing“, atstumas – septyni-aštuoni šimtai kilometrų. Ir nepamirškite apie žemės paviršiaus nelygumus ir sąvoką „horizontas“. Aš negaliu visiškai užtikrintai teigti, ar sugeba AWACS lėktuvas, apie kurį jūs kalbate, ką nors aptikti tokiame nuotolyje, o jeigu ir gali – tai ką. Tačiau kam, pasakykite, NATO lėktuvui-žvalgui iki skausmo akyse žvalgyti ar nepaleis kas raketos Ukrainos pietryčiuose? Jis turi gana konkrečias užduotis: kad prie NATO valstybių sienų neatskristų kas nors blogo. O fiksuoti kiekvieną raketos paleidimą Donbase… Donbase tuomet danguje apskritai labai daug kas skraidžiojo.
– O žymieji JAV palydovai? Kodėl amerikiečiai nepateikia savo palydovų duomenų?
– Įsivaizdavimas apie kosminės palydovų žvalgybos galimybes plačiojoje masėje yra ganėtinai hiperbolizuotas. Palydovas, kuris skrenda žemiausiai, yra 250 kilometrų aukštyje. Taip pat reiktų pridurti, kad tarp palydovo ir žemės – debesys, dūmai, visokie atmosferos reiškiniai, kažkokios ledo dalelės ir taip toliau.
– Palydovas turi juk kažkokį optinį didelės raiškos įrenginį?
– Šios optikos gabaritai yra apriboti dėl paties palydovo išmatavimų. Jūs negalite ten įstatyti teleskopo. Net mažytis teleskopas sveria kelias tonas. O palydovas dar ir vietoje nestovi. Jis skrieja, kiekvieną sekundę įveikdamas 8 kilometrus. Jo buvimas virš objekto laikas skaičiuojamas sekundėmis. Net, aišku, jeigu amerikiečiai būtų turėję tikslą 2014 metų liepos 17-ąją 17 valandų 20 minučių Maskvos laiku stebėti, kas vyksta Snežnaja rajone Donbase, tai tokia užduotis yra techniškai įgyvendinama. Reikia iš anksto nuspėti, kad reikalingas palydovas atsidurtų reikiamoje vietoje, reikiamu laiku. O amerikiečių, matyt, niekas neįspėjo, kuriuo metu ir kurioje vietoje bus numuštas keleivinis lėktuvas.
