Ar išties monarchija – konstitucinė monarchija, kuri nėra „despotiška rūšis“ – gali turėti atpirkėjo bruožų?
Karalių bei karalienių gerbimas laikomas racionaliu dalyku. Būtų neišmintinga šiandien, demokratijos amžiuje, su žmogumi pagarbiai elgtis tik atsižvelgiant į jo ar jos kilmę. Mes garbiname ir žavimės modernia monarchija, o ar susimąstėme, kad naujoji Britanijos princesė buvo išsirinkta iš viduriniosios klasės gyventojų?
Monarchija kartais palieka vaikišką įspūdį: kviestiniai svečiai virsta nervingai besivaipančiais pataikūnais, kai jiems suteikiama privilegija paspausti “karališkąją ranką“. Didingi pasirodymai, tokie kaip princo Williamo karališkosios vestuvės Londone, žavi milijonus žmonių, kurie stebi tai tarsi pasaką. Didžiulio turto, kilnaus gimimo bei išskirtinumo paslaptys toliau gvildenamos globalinės žiniasklaidos.
Dabar kiekvienas drįstų teigti, kad Karalienės Elizabeth II pompastiškumas yra labiau mėgstamas ir vertinamas nei Silvio Berlusconi, Madonos ar Cristiano Ronaldo išpūstas didingumas. Tiesą sakant, pati britų monarchija tarsi iš naujo atrado save, perimdama daugelį vulgariausių šiuolaikinės pramogų industrijos ar sporto garsenybių bruožų. Taigi karališkosios ir populiarios visuomenės pasauliai gana dažnai „persipina“.
Pavyzdžiui, Davidas Beckhamas ir jo žmona, buvusi popžvaigždė Victoria, įgyvendino savo svajonę „pasijausti karaliais“, jiedu buvo privilegijuotų svečių sąraše karališkose vestuvėse. Ne išimtis ir britų numylėtinis Eltonas John'as.
Natūralu, kad žmogus trokšta pabūti ar bent jau iš šono pasigėrėti karališkais vaizdiniais, sudalyvauti karalių ar kitų ryškių asmenybių svarbiose gyvenimo akimirkose. Būtų klaidinga juos vadinti mėgstančiais pasipuikuoti, juk toks svajonių pasaulis yra uždaras ir tikrai ne visiems prieinamas, bet yra ir tamsioji šio troškimo pusė – noras išgirsti skandalingų žinių, pamatyti apjuodintą „dievaitį“, sužinoti, kad jį užklupo nesėkmės, jis yra šmeižiamas ar murkdomas į „purvo liūną“. Tai ir yra blogoji mūsų pusė, kad garbindami juos, kartu laukiame ir jų žlugimo.
Tiesą sakant, vyrauja toks požiūris, kad žmonės, gimę karališkoje šeimoje, turėtų susituokti su karališkosios šeimos atstovu. Jiems lemta būti nuolat stebimiems, tarsi akvariume bei paklusti absurdiškoms taisyklėms, su kuo ne kiekvienas galėtų susitaikyti. Pavyzdžiui, dabartinė Japonijos imperatorė ir jos marti (abi kilusios ne iš aristokratiškos šeimos) šiuo metu yra nerviškai išsekusios.
Panašiai ir kino žvaigždės dažnai pasineria į alkoholio ar narkotikų liūną – nieko nuostabaus, jos juk pačios pasirenka, kaip gyventi. O karaliai ir karalienės neturi tokios galimybės – princas Charlesas galbūt jaustųsi laimingesnis būdamas sodininku, bet už jį jau nuspręsta.
Kitas nemažiau svarbus momentas monarchams yra jų giminės tęstinumas, kuris gali būti naudingas krizės ar radikalių pokyčių metu. Po Franco diktatūros žlugimo Ispanijos karalius pasirūpino savo giminės pratęsimu bei stabilumu. Per Antrąjį pasaulinį karą, būdami nacistinės okupacijos sudėtyje, Europos monarchai neprarado vilties ir vienybės jausmo.
Bet yra dar vienas svarbus dalykas. Monarchija yra paprastai populiari tarp tautinių mažumų: žydai buvo ištikimiausi Austrijos–Vengrijos imperatoriaus žmonės. Franz'as Joseph'as palaikė žydus, kai jiems grasino Vokietijos antisemitai. Nesvarbu žydai, vokiečiai, čekai, ar vengrai – visi buvo jo piliečiais, kur jie bebūtų ar begyventų.
Šia prasme, monarchija šiek tiek primena Islamą ar Katalikų bažnyčią: visi tikintieji yra lygūs Dievo akyse, prieš Popiežių, ar Imperatorių. Tai galėtų paaiškinti kai kurių dešiniųjų–populistų priešinimąsi monarchijai. Pavyzdžiui, Olandijos populistinis lyderis Geert Wildersis pasmerkė karalienę Beatrix dėl tam tikrų atvejų kaip kairiųjų pažiūrų atstovę, daugiakultūriškumo šalininkę. Wilderis žada sukelti naują populistų bangą visame pasaulyje, sustabdyti imigraciją (ypač musulmonų) ir Nyderlandus vėl pervadinti Olandija.
Karalienė Beatrix, kaip ir Franzas Josephas, atsisako skirstyti savo piliečius pagal religines ir etnines kultūras – ji skelbia toleranciją ir savitarpio supratimą. Wildersis ir jo šalininkai tokį karalienės elgesį traktuoja kaip svetimšalių lepinimą, o pačią karalienę laiko vos ne „antiolandiška“.
Kad būtų aiškiau, pridursime, jog olandų šeimos kilmė yra mišri, kaip ir visų Europos karališkųjų šeimų. Karalių ir karalienių iškilimas kaip tautiškai nominalių vadovų yra palyginti nesenas istorinis reiškinys, visgi, imperijose gyveno daug ir įvairių tautų. Karalienė Victoria, turėdama daugiausiai vokiečių kraujo, nemanė esanti vien tik britų monarche, bet kartu ir indų malajų bei daugybės kitų tautų.
Šiandien Europoje gyvena vis daugiau tautų ir jos vis labiau susimaišiusios, taigi vienintelis kelias pirmyn yra išmokti gyventi kartu. Jei monarchai savo piliečius išmokė tai padaryti, leiskite juos džiugiai už tai pasveikinti.
Ianas Buruma yra Demokratijos ir Žmogaus teisių profesorius, Bardo Kolegijoje. Paskutinė jo knyga „Prisijaukinti Dievus: Trijų kontinentų religija ir demokratija.“
