Ivanas Illičius (1926 m. Vienoje – 2002 m. Bremene) – kroato ir žydės sūnus, austrų filosofas, katalikų kunigas, didžiausias Vakarų švietimo sistemos kritikas. 1971 m. išleista jo knyga „Išmokyklinta visuomenė“ („Deschooling Society”) nubrėžė pamatines švietimo, kurį autorius vadina „išmokyklinimu“, sistemos ydas ir būdus, kaip tų ydų atsikratyti.
Šiuolaikinę mokyklą Ivanas Illičius vertino labai radikaliai ir kritiškai: „Mokykla – pikčiausias šiuolaikinės visuomenės priešas. Mokykla blogiau už kalėjimą, blogiau už kariuomenę. Reikia ne tik apriboti jos įtaką, bet ir visiškai jos atsisakyti“. Didžiausia „išmokyklinimo“ sistemos yda, anot I. Illičiaus, yra ta, kad mokykla ne tik pasisavina teisę į mokymą, bet ir teisę į auklėjimą, „teisingų taisyklių” ir elgesio normų diegimą. Kitaip tariant, švietimo sistema yra monopolistinė „teisingų piliečių“ gamybos korporacija. I. Illičius siūlė naikinti šią korporaciją ir vietoj jos kurti naują švietimo tinklą, paremtą savišvieta, savanorišku mokymusi laisvo bendravimo pagrindu.
Ivano Illičiaus pavardė kroatiška. Kaip ir dauguma kroatų, jis buvo katalikas, įgijo stiprų katalikišką išsilavinimą geriausiose katalikų mokyklose, o po to – Popiežiaus universitete Vatikane. Tapo šventiku ir labai greitai pakilo katalikų hierarchijoje. Dvidešimt aštuonerių metų tapo monsinjoru, o trisdešimties tapo Puerto Riko Katalikiško universiteto rektoriumi. 1961 m. Meksikoje jis įkūrė Tarpkultūrinės dokumentacijos centrą (Centro Intercultural de Documentación), kuriame rengė naujus šventikus Lotynų Amerikos regionui.
Tačiau netrukus prasidėjo konfliktai su bažnyčios vadovybe Vatikane ir Amerikos saugumo struktūromis. Už laisvamaniškas mintis jis buvo apkaltintas erezija, o CŽV pavadino jį „intelektualiniu Lotynų Amerikos partizanų popiežiumi“. I. Illičius stojo stojo prieš teismą. Tikėjimo grynumo kolegija pripažino ji nekaltu, tačiau jis pareiške, kad pagal katalikiškus įstatymus, jeigu šventikas įgyja blogą reputaciją, jis turi pasitraukti iš šventikų. I Illičius pats atskyrė save nuo katalikų bažnyčios, ėmė dėstyti filosofiją ir galiausiai tapo profesionaliu filosofu. Pirmoji knyga, kurią parašė tuo periodu, buvo skandalingoji „Deschooling Society“.
Netrukus pasirodė I. Illičiaus knyga apie mediciną („Medical Nemesis“, 1975) ir ekspertinį pažinimą. Tačiau jau 1980-aisiais susidomėjimas I. Illičiumi ėme slopti. Žurnalistai, o su jai ir didžioji visuomenės dalis, vaikėsi neordinarių idėjų, tačiau nematė, kad anapus sensacingai atrodančių kosmetinių reformų slypi fundamentalios problemos, kurių neišspręsi jokiais nacionaliniais projektais. Susidodomėjimui atslūgus, I. Illičius nenutraukė savo tyrimų, nesiliovė rašyti ir spausdintis. Jo idėjomis domėjosi nebe žurnalistai, o žmonės, kurie siekė iš esmės keisti švietimo sistemą.
Laisvę ir savarankiškumą I. Illičius deklaravo iki pat gyvenimo pabaigos. Sirgo vėžiu, bet atsisake gydimo… ir išgyveno 17 metų.
I. Illičius niekada nepasisake prieš patį švietimą. Jo mokymo esmė buvo gana paprasta. Jo manymu, dėstytojas ar mokytojas neturi skelbti dogmų, jis neturi mokyti gyventi. Jis turėtų būti žmogus, kuris ieškotų ir padėtų atrasti žmones, kurie kažką žino, supažindintų juos vienus su kitais, parodytų kitiems žmonems kelius, kuriais galima eiti, tačiau kurie turi ir alternatyvas. Kitaip sakant, jis propagavo kelią, kurį žmogus, kaip asmenybė, renkasi pats visai ne dėl to, kad jam „įkaltos“ tam tikros žinios.
I. Illičiaus knygoje „Išmokyklinta visuomenė“ sakoma: „Yra tik dvi profesionalių darbuotojų rūšys – tai mokytojai ir šventikai, kurie visą gyvenimą mums kala į galvą idėjas apie laisvę ir liberalizmą, o patys nurodinėja žmonėms, kaip teisingai pakelti prie burnos šaukštą“. Arba dar aštriau: „Jie prisiskiria sau Dievo vaidmenį. Dievas duoda pasirinkimo laisvę, o jie – ne“. Tai reiškia, kad tie ekspertai, kurie užpildė šiuolaikinę visuomenę, teikia žmonėms visas reikalingas žinias ir nuolat aiškina, kaip, ką ir kodėl daryti, yra ne tik labai keisti žmonės, jie, kaip ir pati mokykla, yra žmonijos priešai.
Tai aštrus teiginys, bet teisingas. Milijonai įvairaus plauko ekspertų ir mokytojų neleidžia žmogui savarankiškai pasirinkti savo kelio, būti laisvu. I Illičiui laisvė buvo pati svarbiausia švietimo ir viso gyvenimo sąlyga, kurią jis bandė propaguoti asmeniniu pavyzdžiu.
Gyvendamas Puerto Rike, I. Illičius rengė užsienio kalbų kursus ir eksperimentavo su ispanų kalba. Kaip atsakingas katalikų bažnyčios veikėjas jis dirbo su puertorikiečiais paaugliais. Kartą jis jų pasiteiravo, ar šie nenorėtų padirbėti ispanų kalbos mokytojais. Pagal skelbimą susirinko būrys paauglių. Per savaitę labai paviršutiniškai I. Illičius jiems perskaitė kursą apie tai, kaip reikia dėstytojauti. Paskui sukvietė žmones, kuriems reikėjo ispanų kalbos žinių. Per tris mėnesius paaugliai sugebėjo beveik tobulai išmokyti susirinkusiuosius ispanų kalbos – nežiūrint to, kad patys paaugliai jos „normaliai“ nemokėjo, o kalbėjo slengu ir žargonizmais.
Su didžiausia aistra – tikinčio žmogaus aistra – I. Illičius užsipuolė dabartinei švietimo sistemai būtinus planus, pažymius, vertinimus, žurnalus. Jam visada atrodė, kad tokiu būdu mokiniai mokomi apgaudinėti mokytojus, galų gale, jie raginami ne įgyti žinių, o paklusti švietimo sistemai, kuri vertina pažymiais.
I. Illičius nuolat kalbėjo apie laisvę, bet niekada nekvietė revoliucijai. Jis sakė, kad laisvė užgimsta sąmonėje. Vadinasi, nereikia kurti jokių judėjimų, nesistengti išspręsti globalias problemas, o spręsti svarbiausią – savo – problemą. Tai bus didžiausias nuopelnas žmonijai. Šia prasme I. Illičiaus idėjos spontaniškai užgimsta šiandieniniuose alternatyviniuose jaunimo judėjimuose – laisvuosiuose universitetuose, pačiose įvairiausiose savišvietos iniciatyvose.
Norint suprasti I. Illičių, negalima virti sistemos intrigų sultyse ir kovoti už madingas švietimo reformas. Reikia susimąstyti apie esminius dalykus – kas iš tikrųjų yra mokymo sistema, ką reiškia būti išsilavinusiu žmogumi, ką reiškia būti laisvu.
Susipažinkite su trumpu video filmuku „Baisios mokyklos košmaras“, perteikiančiu Ivano Illičiaus mokymosi idejas:
